Devynis vaikus auginantys ūkininkai pavasarį ketina kraustytis į Baltarusiją ir ten visiems viešai pasakoti, kokį persekiojimą patyrė savo tėvynėje. Kaimiečiai, kurių sodyboje netvarka badyte bado akis, iš tiesų parduoda gyvulius, netrukus žada ieškoti ir likusio turto pirkėjų.
J.Šereikytė jau lankėsi Baltarusijos ambasadoje Vilniuje ir išgirdo patarimą pirmiausia pasirūpinti Lietuvos Respublikos piliečių pasais, kad į juos būtų galima įklijuoti vizas vykstant į kaimynų valstybę.
Mat baltarusiai pamanė, kad sugyventiniai ketina trumpam aplankyti jų šalį. Jie nepatikėjo, kad Palūkalnio ūkininkų pora su būriu vaikų gali prašytis politinio prieglobsčio Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje.
Pardavė keturis jaučius
J.Šereikytė tikino, kad nuo lemtingo žingsnio visam laikui palikti Lietuvą sulaiko tik tai, kad septyni iš devynių jos vaikų lanko mokyklą. „Baigs mokslus, ir visi emigruosime!“
Patvirtindama, kad jos ketinimai rimti, moteris antradienį sakė laukianti gyvulių supirkėjų. Palūkalnio kaimo ūkininkai jiems pardavė keturis jaučius, sau pasiliko tik vieną.
„Artėja Kalėdos, o mums tai didelė šventė. Maža kokia bėda ištiks, tai vieną jautį iki pavasario pasiliksime. Kaip ir karvę“, – dalijosi planais daugiavaikė motina.
Pasakos apie blogį gimtinėje
„Aš tokios valdžios nenoriu! Aš nenoriu, kad mano vaikai taip gyventų! Aš net nuosavos trobos neturiu!“ – pratrūko J.Šereikytė, paklausta apie emigravimą į Baltarusiją.
Jai pritarė V.Palekas: „Bolševikai man neatidavė, ką uždirbau per penkiasdešimt metų! Šimtą tūkstančių rublių praradau! Dabar tai būtų milijonas! Nenoriu daugiau matyti vagių valdžios!“
Tiesa, V.Palekas labiau norėtų apsigyventi Rusijoje, kad prezidentui Vladimirui Putinui galėtų papasakoti, kaip Lietuvoje engiami paprasti žmonės. O J.Šereikytė dėstytų apie blogį gimtinėje per televiziją.
„Mane jau dvidešimt metų skalpuoja. Gyvenimo čia man nebėra“, – širdo V.Palekas.
Anot sugyventinių, jiems nusibodo nuolatinis persekiojimas. Nebūna savaitės, kad kas jų neatvažiuotų tikrinti. Sparnus pakėlę sugyventiniai sukluso tik išgirdę klausimą, kaip augs jų vaikai negirdėdami gimtosios kalbos. „Aš moku, o Vincas dar geriau rusiškai kalba. Vaikai kaip nors pripras“, – už visus atsakė J.Šereikytė.
V.Palekas, vis prisimindamas pinigus, kuriuos prarado per sovietmetį, sakė, kad tais laikais namas Gargžduose kainavo 25 tūkst. rublių: „Tegu man dabar atiduoda keturis tokius namus, tada galės iš manęs reikalauti!“
Pyksta, kad negavo sandėlio
Asocialia sugyventinių poros nepavadinsi. Abu negirtauja, vaikus, kaip sugeba, prižiūri. Nors ir keikiama, valdžia dalija J.Šereikytei ir V.Palekui paramą maisto produktais, jų vaikai nemokamai pietauja mokykloje, jų pinigines papildo socialinė pašalpa ir išmokos mažyliams.
J.Šereikytė ir V.Palekas pikti ant visų valdžių, bet labiausiai – ant Tverų seniūno Antano Zalepūgo. Šis esą pakišo koją neleisdamas išsinuomoti sandėlio, kurį ūkininkai būtų pavertę ferma. Šalia gal būtų kokią gryčią pasistatę ir gyvenę į Baltarusiją nesidairydami.
Iš valdžios atstovų jie tikino ne kartą girdėję, kad yra parazitai, o konfliktas su A.Zalepūgu buvo net peraugęs į smurtą.
„Kaip liežuvis apsiverčia taip mus vadinti? Juk vaikai nevalkatauja, ne kokie „latrai" yra. Norėjome ūkininkauti, norėjome ramiai savo kapeiką užsidirbti. Aš juk neprašau svetimų pinigų“, – aiškino J.Šereikytė.
Šokdina ne pirmus metus
Nors J.Šereikytė ir V.Palekas kaip išgali keikia valdžią, ši aplink sugyventinius šokinėja stengdamasi įtikti. Palūkalnyje namas vėjo perpučiamas, vienuolika asmenų per šalčius glaudžiasi viename kambaryje, o stogas gali bet kada įgriūti. Tačiau siūlomos pagalbos J.Šereikytė ir V.Palekas nepriima.
Prieš ketverius metus palūkalniškiai atsisakė Rietavo daugiavaikių motinų draugijos „Motulės delnuos“ siūlymo. Ši organizacija ketino šeimai pastatyti gyvenamąjį namą, tačiau J.Šereikytei ir V.Palekui pasirodė, kad geradariai ketina iš jų atimti mišką.
Vėliau J.Šereikytė norėjo, kad Rietavo savivaldybė nupirktų ir išnuomotų namą Kyvaičiuose, tačiau jo savininkas, sužinojęs apie būsimus gyventojus, atsisakė turtą parduoti.
Tad Rietavo savivaldybė šiemet už 52 tūkst. litų Tauravo kaime nupirko mūrinį namą, kurį kaip socialinį būstą ketino skirti sugyventiniams. Tačiau šie nesutiko kraustytis. Esą sąlygos ten per prastos – nėra namuose tualeto, vonios, trijų kambarių per mažai, o sklypas vos kelių arų. „Kur aš vaikams bulvių pasodinsiu?“ – klausė daugiavaikė motina.
Paskutinis sugyventinių ultimatumas buvo toks: namas Tveruose arba nieko. Pasiūlymai apsigyventi kitose vietovėse netinka, nes vaikams neva buvo toli mokykla.
J.Šereikytė Tveruose pati buvo nusižiūrėjusi namą už 80 tūkst. litų, tačiau savivaldybė nesutiko jo sugyventiniams nupirkti. Tada ir pasigirdo grasinimai emigruoti į Baltarusiją.