Paranoja ne mažiau pavojinga nei agresija

Jei ne mano kolegė Ginta Gaivenytė, kuri gerokai pasikarščiavo ir demonstratyviai išėjo iš Gešės Džampa Tinlėjaus paskaitos – esu šio įvykio liudininkė, – o paskui parašė komentarą, matyt, ir nebūtų į paviršių išsiveržusios nuogos mūsų visuomenės silpnybės. Ginta nepritarė taiką spinduliuojančioms tibetiečio mintims apie karą ir paranoją Ukrainoje.

Daugiau nuotraukų (1)

Goda Juocevičiūtė

Nov 27, 2014, 9:26 AM, atnaujinta Jan 20, 2018, 1:07 PM

Problema – ne G. Gaivenytės įsitikinimai, netgi ne tai, kuri mergelė šventesnė – Rusija, Ukraina ar Amerika, o pražūtingas žmonių naivumas, įtaigumas, baimė galvoti ir tuo labiau viešai reikšti požiūrį, kuris nesutampa su madingomis srovėmis.

Bet iš pradžių atkreipiu dėmesį į šviesesnę tendenciją: į mūsų Marijos ir drebulių kraštą užsuka ne tik apsišaukėliai bei šarlatanai, kurie dvasinį marketingą stato ant finansinių piramidžių ir naudoja primityviausius bobelių zombinimo triukus bei sako tai, ką kvailiai nori girdėti.

Smagu, kad dar ne visi tokie beviltiški, jog karštligiškai mestųsi į pseudosuperneurolingvistinio programavimo, sudvasinto ekologiško veganizmo bei grūdinių kultūrų, savęs pamylėjimo ir savęs išlaisvinimo kursus, beje, kainuojančius tūkstančius.

Aktyvių Lietuvos budistų bendruomenių dėka Lietuvoje lankosi tiesioginiai Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV mokiniai, skirtingų linijų Tibeto budizmo vienuoliai, kurie visą gyvenimą paskyrė žmogaus sąmonės ir mus supančių reiškinių tyrinėjimams.

Džiugu, kad yra tokių verslininkų ir pasiturinčių žmonių, kurie organizuoja garbių gešių, lamų ir rimpočių vizitus. Klausytojams nėra jokio fiksuoto mokesčio. Kiekvienas paaukoja kiek negaili – kas 5, kas – 50 litų.

Jau nebe pirmą sykį Lietuvoje lankęsis Gešė Tinlėjus vėl palyginti paprastai kalbėjo apie žmogiškas vertybes, kurios lengviau įsisavinamos praktikuojant budistinę sūtrą ir tantrą. Aukštos kvalifikacijos mokytojas (gešės titulas įgyjamas po sudėtingų religijos, logikos ir filosofinių sistemų studijų) užsiminė ir apie agresijos bei aklo pasidavimo neapykantai žalą.

Jis labai švelniai pasakė visiškai paprastą, savaime suprantamą dalyką. Pagrindinė mintis tokia: karą Ukrainoje kursto paranoja. Taip pat svečias svarstė, kad sankcijos Rusijai nėra pats geriausias būdas užkirsti kelią konfliktams. Akivaizdu ir tai, nes tos su prekyba susijusios bausmės nėra niekam naudingos: nei Rusijai, nei Ukrainai, nei Europai, kurios dalimi esame ir mes. Nebent iš to išlošia Jungtinės Valstijos.

Čia priminsiu užsimiršusiems tautiečiams, kad Lietuva nėra nuosavybė Amerikos, į kurios analinę angą mūsų valdžia ieško pačių netikėčiausių landų nebesižinodama kaip geriau sulįsti. Lietuva yra ar bent turėtų būti nepriklausoma ES šalis.

Bet Gešė Tinlėjus taip smulkiai nepolitikavo ir karo tema nesiplėtė. Jis tik gyvu pavyzdžiu, vienu sakiniu iliustravo, iki kokio milžiniško masto pagiežos ir kruvino chaoso gali privesti masinė psichozė.

Būna, kad žmonės elgiasi tarsi užhipnotizuoti zombiai, kurie nebeatsirenka esmės, paranda paskutinius kritinio mąstymo likučius ir fanatiškai atsiduoda jiems brukamai ideologijai: nė nesudvejoja, kad galbūt ne viskas, kas yra ant bangos ir isteriškai kvaksima per žiniasklaidos kanalus, – nenuginčijama tiesa, ir ne visa informacija, kuri mus pasiekia, yra patikrinta ar atspindi tikrovę.

Tokius pamąstymus sužadino Gešė Džampa Tinlėjus. Tačiau suprantama, kad jo pastabos ir palyginimai galėjo sudrebinti pasaulėvaizdį tų dvasinių ieškotojų, kuriems per sunku įvykius ir reiškinius vertinti visapusiškai, be prisitaikėliams būdingos manieros „galvosiu kaip dauguma, nes taip saugiau“.

Kaip pakimba kompiuteris, apkrautas nereikalingų instaliuotų programų, taip susierzina vienakryptės ideologijos pripumpuotas žmogus, susidūręs su jam nepažįstamu nauju požiūriu ir faktais. Natūralu ir, kad laisva, nuo jokių ideologijų nepriklausoma asmenybė kaip Tibeto budizmo mokytojas gali sukelti pavydą tiems, kas trokšta išsilaisvinti nuo visuomenėje populiarių pozicijų, tačiau niekaip nesugeba.

Na, o mėginimas kaltinti aukšto rango budistą prorusiška propaganda ir politiniu angažuotumu vien dėl to, kad jis gyvena Rusijoje, yra ne kas kita, o tos pačios paranojos, apie kurią Gešė Tinlėjus kalbėjo, apraiška. Tai išduoda ir intuicijos stygių, kuria mus gamta apdovanojo tam, kad atskirtume grūdus nuo pelų. Dar signalizuoja apie tam tikrų orientalistinių žinių trūkumą.

Man per šiuolaikinės Azijos studijas rašant diplominį darbą apie Tibeto įvaizdį Lietuvoje teko pasigilinti į tibetologijos istoriją mūsų šalyje. Praeities keliai, kuriais tuo metu į paraudonavusią Lietuvą pateko pirmosios labiau susistemintos žinios apie kalnuotąjį Sniegynų kraštą ir unikalią jo religiją, veda į Rusijos gilumas ir buriato Bidijos Dandarono mokymus.

Beje, šis garsusis lama, parengęs rusų ir tibetiečių kalbų žodyną bei atlikęs reikšmingų verstinių darbų, buvo persekiojamas komunistų valdžios, tris kartus uždarytas į kalėjimą. Tarp jo pasekėjų buvo latvių, estų, lietuvių intelektualų. Taigi, net gūdžiu sovietmečiu, nepaisant persekiojimo, stipriausios budistinės bendruomenės kūrėsi Maskvoje, Sankt Peterburge ir Buriatijoje.

Dėl ko būtent taip reikalai susiklostė, yra net kelios svarbios priežastys. Pirma: iki revoliucijos carinė Rusija palaikė ganėtinai glaudžius ryšius su Tibetu. Sniegynų šalyje vienu metu carų šeima buvo netgi laikoma Baltosios Taros įsikūnijimu. Tiesą sakant, Rusija turėjo didelių kolonijinių užmojų Azijoje, panašiai kaip Didžioji Britanija, ir siekė užauginti profesionalius žvalgybininkus, mokančius Rytų kalbas bei perpratusius tas kultūras.

Tačiau orientalistai, nepriklausomai nuo šalies, kurioje dirba, turi bėdą: iš tikrųjų juos į regionų tyrinėjimus pastūmėja ne šnipinėjimo romantika, o nuoširdus susidomėjimas Rytų mistika. Tad nenuostabu, kad Rusijoje buvo ir iki šiol yra puikių budologų, tibetologų, budistų ir stipri rytotyros mokykla.

Antra priežastis: Rusija savo etnine sudėtimi nuo senų laikų – labai marga. Net nuožmus stalinizmas nesugebėjo iki galo išnaikinti įvairiausių tautų ir tautelių, kurios iki šiol gyvena plačiosios Motulės Tėvynės glėbyje. Rusijai dėl susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių religijų įvairovė niekada nebuvo nei tabu, nei kažkas atgrasaus. Čia telkiasi ir krikščionys, ir musulmonai, ir budistai. Daugiausia budistų yra Buriatijoje, Kalmikijoje ir Tuvoje. Į šiuos Rusijos kraštus Budos mokymas atėjo iš kaimyninės Mongolijos.

Šiandien Rusija visu pajėgumu padlaižiauja Kinijai (panašiai kaip Lietuva Jungtinėms Valstijoms) ir, deja, Dalai Lamos neįsileidžia, tačiau religijoms, tarp jų ir budizmui, plisti netrukdo. Natūralu, kad Rusija tapusi vienu iš svarbių budistinių mokymų, daugiausia – Gelug mokyklos, sklaidos taškų pasaulyje už Tibeto ribų.

Matydamas kinų komunistų grėsmę archainei Tibeto kultūrai, Jo Šventenybė Dalai Lama skatina savo mokinius, rimpočes bei tiulku budizmą puoselėti skirtingose planetos vietose, kad šis mokslas-religija visiškai neišnyktų. Vieni įtakingi Tibeto budizmo tradicijos perdavėjai įsikūrę Dharamsaloje. Kiti steigia Dharmos centrus Vakaruose, o kai kurie – išvykę į Rusiją, kurios lopinėlis, kaip jau sužinojote, yra grynai budistinis.

Pabaigai kai ką pridursiu, kad nedrįstumėte padėties Ukrainoje nei ironiškai, nei visiškai rimtai lyginti su represijomis ir genocidu Tibete. Reikėtų suprasti, kad Ukraina nėra pavergta ir okupuota šalis. Ji nuo Sovietų Sąjungos griūties visada galėjo rinktis, kuriuo keliu eiti, ir kaip spręsti savo tautos problemas. Deja, nekaip sekasi iki šiol.

Oranžinė artistė J. Tymošenko, patricijus V. Janukovyčius, greituoju būdu milijardieriumi tapęs posovietinis P. Porošenka ir kiti parsidavėliai, savo šalį plėšiantys po gabalėlį tai Rusijai, tai JAV, tai asmeniškai sau, įkūnija didžiausias šalies ydas ir smarkiai suvešėjusią bei klaikiai prasmirdusią korupciją.

Nieko nuostabaus, kad vietiniai pasidavė riaušių idėjai, kuri netrukus išplito į karą. Ukrainiečių politikai ne tik godūs, bet ir temperamentingi, švelniai tariant. Dar iki karo matydavome per žinias, kaip valstybės elitu turintys būti įstatymų leidėjai tiesiog Parlamente susimušdavo ir taškydavosi kraujais. Jei rimti Aukščiausios Rados vyrai negali susitvardyti nepaleidę į darbą kumščių, tai ką kalbėti apie praalkusius, sužvėrėjusius ir valdžia nusivylusius gatvinius. Tokiems išvis nesvarbu, nei kodėl, nei už ką ar prieš ką kovoti, svarbu – kovoti.

Vis dėlto už tą laukinę agresiją dar pavojingesnis dalykas – tai robotiškas ėjimas su banda ir pasidavimas masinei psichozei. Tai ir yra tikroji paranoja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.