Žaidžiam didžiąją valstybę?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali ignoruoti šiuos žodžius, nes Lietuva – maža valstybė, į kurios nuomonę, turbūt jo požiūriu, šiaip galima visiškai nekreipti jokio dėmesio. Bet gali ir nepamiršti šių žodžių, nes vis dėlto Lietuva – Rusijai svarbi šalis, kaip ir kitos respublikos, kurias Rusija tebelaiko savo įtakos zona.

Didžiųjų valstybių vadovai tokio svorio griežtas pozicijas išsako labai retai ir paprastai – lemiamu momentu, dažniausiai, kai jau imamasi konkrečių veiksmų prieš „blogai besielgiančią“ valstybę, turėsiančių reikšmingą poveikį šios likimui. Rašau kabutėse, nes ne visada tokia valstybė iš tiesų elgiasi „blogai“, net jei demokratinė didžioji valstybė taip teigia, kaip tai atsitiko su JAV, kuri Iraką pavadino viena iš „blogio ašies“ valstybių dėl neva jos gaminamo branduolinio ginklo, kurio po 2003 metų JAV invazijos į Iraką niekas taip ir nerado.

Vis dėlto, šiandien, atrodytų, nedaug tetrūksta, kad JAV prezidentas Barackas Obama pavadintų Rusiją „blogio valstybe“ ar pan., kaip Sovietų Sąjungą „blogio imperija“ Šaltojo karo metu, 1983 metais, pavadino JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, ar kaip Iraną, Iraką ir Šiaurės Korėją 2002 metais savo metiniame pranešime prezidentas G.W.Bushas pavadino „blogio ašimi“.

Toks B.Obamos vertinimas apie Rusiją būtų pagrįstas, tačiau labai abejoju, ar jis kažką panašaus viešai pasakys. Ir ne tik todėl, kad jis nėra respublikonas ir todėl nevanagiškas.

Turbūt griežčiausią, ką jis iki šiol pasakė apie Rusiją, buvo tai, kad lapkričio pradžioje jis Rusijos karinius veiksmus Rytų Ukrainoje beveik įvardijo kaip invaziją, o per neseniai įvykusį G20 susitikimą Australijoje Rusijos agresiją įvardijo kaip grėsmę pasauliui ir įspėjo ją dėl MH17 orlaivio, skridusio iš Amsterdamo Kvala Lumpūrą, numušimo liepos 17 d.

Respublikonai, būdami opozicijoje Demokratų partijos prezidentui, kurio rankose sutelktos pagrindinės JAV užsienio politikos galios, gali kritikuoti per minkštą B.Obamos poziciją Rusijos atžvilgiu kiek įmanydami, tačiau nebūtinai jie patys būtų pakankamai „kieti“, jei valdžią turėtų ne tik Kongrese ir Senate, bet ir Baltuosiuose rūmuose.

Tačiau ar Lietuvai reikalinga tokia griežta ir rūsti pozicija, viešai reiškiama Rusijos atžvilgiu? Pagunda atrodyti nieko nebijančiam ir drąsesniam nei pasaulio galingiausieji, pasijusti pačiam galingam ir pajėgiančiam nepaisyti nerašytų tarptautinės politikos normų, yra labai didelė. Tačiau kas Lietuvai iš to? Ar laimėsime savo valstybei daugiau saugumo? O gal atvirkščiai? Ar tai nėra alkano liūto erzinimas?

Lietuvos politikai, žurnalistai, diplomatai, politikos apžvalgininkai, net profesionalūs politologai nemėgsta šiandieninės Rusijos ir Vladimiro Putino. Ir tai yra normalu. Rusija – autoritarinė valstybė, vykdanti manipuliacijomis, žmogaus teisių pažeidimais bei kariniu ir ekonominiu spaudimu pagrįstą užsienio politiką. Tačiau konkuruoti, kas stipriau pasisakys apie Rusiją ar V.Putiną, neverta, nes tai nėra naudinga Lietuvai.

Be to, tas masinis ir dažnai visiškai nekritiškas antirusiškas diskursas jau pradeda išvarginti Lietuvos visuomenę. Lietuva myli Ukrainą, ir dėl savo pačios nueito demokratėjimo ir ekonominių reformų kelio, kad ir ne tokio sudėtingo, kokiu šiandien eina Ukraina, yra empatiška Ukrainai. Tačiau visoje Rusijos agresijos prieš Ukrainą situacijoje Lietuva nebuvo ir nebus Dovydas prieš Galijotą, nes tarptautinės aplinkybės šiandien ne tokios. Tai ne Islandija prieš SSRS, kaip nujausdama Maskvos rugpjūčio pučą pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d.

Laikas viską parodys. Tačiau būtų per gerai, jei būtų tiesa, kad Rusija ims, staiga ir subyrės, o visur aplink ją įsivyraus taika ir stabilumas. O šiandien Lietuva neturi pamiršti savo pačios saugumo ir interesų ir būti apdairi.