Pagal pasikartojimų dažnumą šios nuomonės tiražavimas gali prilygti nebent tik gailiomis nekaltųjų mergaičių ašaromis palaistomam, suvešėjusiam kaip durnaropių sodas užkeikimui, kad dėl visko kaip visados kalta JAV, galbūt net dėl to, jog jau vien savo buvimu palaiko pasaulyje iliuziją, kad po dangumi gali užtekti vietos visoms, tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms, arba leidžia net patikėti, jog šalia Rusijos gali išsitekti ir kitų šalių nepriklausomybė, nežiūrint tokių išmatavimų kaip svoris, dydis, ilgis.
Suprantama, čia būtinai išlįs išminčius, kuris perspės, kad Rusija dabar jau niekam negrasina, jog V.Putinas, kaip skelbia tas užrašas ant marškinėlių, yra didysis pasaulio taikdarys. Tai anksčiau Rusija neva nepraleisdavo nė menkiausios progos užimti kaimyninių šalių teritorijas, skubėdavo žudyti, prievartauti, apdergti viską iki horizonto, dabar gyvoji ikona - V.Putinas rodo pasauliui savo spindulingąją širdį, - tik akliai arba apsinuodiję amerikietiškais pusfabrikačiais to nemato.
Žinoma, dar svarbu neužmiršti, kad rituališkai būtina apspjauti kokį nors JAV simbolį, kad pasijustum labai drąsus ir laisvas mąstytojas, individualybe tarp miniažmogių. Kas be ko, tai pats pigiausias ir saugiausia, beveik nieko nekainuojantis būdas pasikelti į puikybę, užtenka tik paprastojo kretinizmo resursų. Tačiau drauge - tai be galo nuobodus išsidirbinėjimas, - niekas net nepagąsdins tokio drąsuolio paskandinti išvietėje, nekalbant jau apie tokį išskirtinį dėmesį kaip nuodijimas radioaktyviomis medžiagomis.
Mintis apie Lietuvos mažumą, švelniai tariant, nėra labai nauja. Dar dinozaurų laikas šį gamtos/istorijos dėsnį atrado mąstytojas B.Bradauskas, keista, kad per prabėgusį laiką garsioji teorija nepasistūmėjo nei per plauką į priekį, kartojamos tos pačios pirmtakų įžvalgos, nepakito net intonacijos.
Tikriausiai mane nutrenks Perkūnas už šventvagiavimą, tačiau negaliu susilaikyti nepastebėjęs, kad daug doriausių Lietuvos žmonių paaukojo savo gyvenimą pasipriešinimo kovose su rusais, negalvodami, kad šalies didumas ar mažumas gali atleisti nuo pareigos vykdymo. Tačiau į akis krenta ir kita tendencija, kad be galo mažų dydžių argumentą, ugdant nuolankumo dvasią, paprastai kartoja tie, kurie pasižymi išdidėjusiais apetitais, neįtikėtinais gigantomanijos užmojais, siekiant prikimšti savo pinigines. Galop išaiškėja, kad nežiūrint to, kokia Lietuva bebūtų maža, vis tiek atsiranda šiltų vietų, kur jie pasistengia sukišti savo atžalas.
Kalbėdami apie Lietuvos mažumą, jokiu būdu nepraleiskime progos pakalbėti apie V.Putino režimo didybę, jokiu būdu. Jeigu anksčiau tokia didybė neretai buvo pateikiama kvazikrikščioniškame įpakavime, sukeliant žmonių nervingą kikenimą, pereinantį į kvatojimą, tai užuominos apie režimo artumą budistinei dvasiai apvertė visus vidurius.
Seksopatologijos vadovėliuose yra aprašomas išskirtinis atvejis, kai kažkoks pagyvenęs jaunuolis tenkindavo savo lytinę aistrą su muse. Mentaliteto istorijoje, kuri šiaip pasižymi verta dėmesio įvairove ir netikėtais posūkiais, tokiam seksopatalogijos nepaprastam atvejui gali prilygti tik pasakojimas apie Putiną – budistą.
