Teroristine pavadinta Rusija reagavo jau kitą dieną, nors ir ne
aukščiausiu lygiu. Per žiniasklaidą paleido kelias įžeidžias
frazes, komunistų frakcija pateliūskavo vandenį Rusijos Dūmoje.
Bet jau pirmadienį Dūmos pirmininkas užmojus „nutraukti diplomatinius
santykius su Lietuva“ užgesino. Apie sankcijas nieko nepasakė, nes buvo
šimtu procentų įsitikinęs, jog apie tai pakalbės Lietuvos vežėjai. Ir
neapsiriko.
Vienoje privačios televizijos informacinėje laidoje vienas vežėjų
asociacijos vadovų atvirai paaiškino, kad jų darbuotojai
sugriežtintą patikrą pasienyje sieja būtent su prezidentės
pareiškimu.
Tačiau platesnių diskusijų žiniasklaidoje nekilo, nes diskutuoti
užsienio politikos klausimais Lietuvoje liautasi jau prieš ketverius
metus. Vienas politikas už „tiesos žodžius“ prezidentę išgyrė, kitas
suabejojo. Seimo pirmininkė nepraleido progos patylėti, premjeras
atsargiai padejavo apie galimus nuostolius.
Prezidentė dejonių neparėmė ir vėl pasiūlė vežėjams sukti ienas į kitą
pusę. Lietuvoje politikų kalba su verslininkais jau daug metų labai
paprasta - nepatinka, vadinasi, patys kalti. Įvairių asociacijų vadovai
tokiam požiūriui nesipriešina, nes jie ir patys nieko prieš kada nors
pabūti valstybės prezidentais.
Vis dėlto NATO į D.Grybauskaitės „tiesos sakymus“ subtiliai sureagavo,
nors ir kita proga. Vizito į Ukrainą metu prezidentė pranešė, kad ne
viską atskleis spaudai, apie kokią pagalbą Ukrainai su jos vadovu
tarsis. Mat esą dalykų, kurie neskelbiami.
Kilo intriga, tapo smalsu, pirmiausia Rusijai, kas tai galėtų būti.
Ukrainos prezidentas, tvirtai žengdamas pirmuosius atviros visuomenės
žingsnius, bemat išsklaidė tirštėjančias paslapties miglas: Lietuva
teiks karinę pagalbą.
Prezidentę lydintys Lietuvos pareigūnai pastatė ausis: negali būti, juk
NATO neteikia karinės pagalbos Ukrainai. D.Grybauskaitė suskubo gelbėti
keblios padėties: teiks tik kai kurias karinės technikos dalis.
Lietuvos pareigūnai su palengvėjimu papildė: tik tas dalis, kurios mums
nereikalingos.
Į diskursą, kaip dabar madinga sakyti, įsiterpė Latvijos prezidentas
A.Bėrzinis. Anot jo, Latvija neteiksianti karinės pagalbos Ukrainai,
bet padėsianti jai kitokiu būdu.
Manau, tai ir yra aplinkiniu keliu NATO pasiųsta užuomina, kad Lietuvos
delegacija bent jau tarpusavyje aptartų viešus tekstus. Įdomu, ką šiuo
klausimu mano konservatorių šešėlinis užsienio reikalų ministras.
Kažkodėl jo jau seniai negirdėti.
Susidaro įspūdis, kad diskusija tarp pozicijos ir opozicijos Lietuvoje
yra tik dėl pensijų. Visos kitos problemos sprendžiamos ne Vilniuje?
Nieko nėra bjauriau prezidentui, atsakingam už užsienio politikos
formavimą, kaip būti pavadintam kitos valstybės ruporu ar, dar blogiau,
marionete. Lietuva, stodama į euroatlantines struktūras, savo noru
dėl bendro sutarimo susiaurino savo laisvę. Tačiau niekas
niekada nesvarstė, kokios to susiaurėjimo ribos.
Užsienio politikos sprendimus valstybių vadovai argumentuoja savo šalies
interesais. Tačiau interesai gali keistis - kaip ir geopolitinė
situacija. Nepaisant oficialų ar neoficialių patikinimų, kad visi yra
lygūs, nėra didelių ir mažų valstybių, komplikuotomis aplinkybėmis,
tokiomis kaip dabar santykiuose su Rusija, norom nenorom tenka
orientuotis į tuos, kurie vadovauja paradui.
Pirmą kartą po įstojimo į ES pamatėme, kad tarp bendrų ir nacionalinių
interesų gali būti labai didelių skirtumų.
Nemanau, kad Vengrijos premjeras ar Čekijos prezidentas yra kvailiai,
populistai ar egoistai, demonstruodami skirtingą požiūrį į Rusiją.
Kiekvienas jų remiasi savo valstybės interesais ir įsitikinimu, kad jų
šalis yra pakankamai solidi turėti ir savarankišką užsienio politiką.
D.Grybauskaitė prezidentavimą pradėjo pareiškimais, kad jai nevadovaus
nei Rytai, nei Vakarai. Bet iškilus problemų pasienyje, nustebindama
net savo šalininkus, puolė telefonu kalbėti su Rusijos prezidentu
D.Medvedevu, o ilgai nelaukdama ištiesė ranką ir A.Lukašenkai.
Sklido gandai, kad Lietuvos prezidentė atliekanti slaptą Briuselio
misiją patikrinti, o gal net atversti į tikrą tikėjimą paskutinį
Europos diktatorių. Būta ar ne tokių planų, gal kada nors ateityje
sužinosime, bet Lietuvos užsienio politika bent pusmečiui tapo įdomi ir
intriguojanti.
Bet užsidegimas „prisijaukinti Rytus“ labai greitai ėmė blėsti, dėl
neaiškių priežasčių turėjo pasitraukti užsienio reikalų ministras
V.Ušackas, užsienio politika grįžo į eurobiurokratinius rėmus,
metiniuose prezidentės pranešimuose užsienio politikai skiriami vos keli
sakiniai.
Dabartiniai D.Grybauskaitės karingi pranešimai Rusijos adresu tik
patvirtina jau nuo prezidentavimo pradžios pabrėžtinai demonstruotą
siekį nebūti eiline pašnibždomis kalbančia ES valstybės vadove.
Deja, šių dienų problema yra ne ta, kad Vakarai nežino, kas yra Rusija,
ir jiems kas nors turi pasakyti tiesą. Tiesa apie dabartinę Rusiją
žinoma visam pasauliui jau po karo su Gruzija.
Problema kita: ką jau seniai žinomos tiesos akivaizdoje daryti.
Pradėti intensyvų Rusijos spaudimą, teikti atvirą karinę paramą
Ukrainai, įstūmus Rusiją į sąjungą su Kinija atidaryti dešimtmečius
truksiančią priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų, ar vis dar ieškoti
diplomatinių kelių? Ką apie tai mano Lietuvos prezidentė?