Istorija juokinga. Tačiau nejuokinga, kad teatre skleidžiama idėja, jog geriausias politinių problemų sprendimas – nuiminėti galvas. Jei G.Varnas būtų iš papje maše padirbinęs savo makaulės kopiją ar bent jau stilizuotą varną, būtų tam tikros elegancijos. Tada mintytume, kad diktatoriai gyvena ne tik Rusijos platybėse, o kiekvieno iš mūsų galvoje.
Tačiau atsakyti agresija į agresiją yra neestetiška. Jei teatro režisierius yra už demokratiją, jis turėtų paisyti bendrakūrėjų nuomonės. Kažkas nenori ar bijo šaipytis iš V. Putino? G. Varnas vadina juos kinkadrebiais ir spaudžia paklusti – tai ar jis ne diktatorius? Gal galima buvo ištirpdyti tą nelemtą V. Putino galvą ore – kaip Češyro katino šypseną. Tai nesukeltų tiek emocijų, bet simbolizuotų valdžios stiprybės laikinumą.
Skambėsiu kaip senolė tamsta mokytoja, bet norisi paklausti – kaip kirsdindami galvas mes auklėjame vaikus? Ogi taip, kad jie ima manyti, kad smurtas yra juokinga. „Tyrinėjau, kas lietuviams patinka. Įsitikinau, kad negatyvumas. Jei sukursime vaizdo medžiagą apie rimtą dalyką, nebus įdomu.
Reikia, kad kas nors trinktelėtų į veidą, ką nors pastumtų, žmonėms patinka keiksmažodžiai“, – „Lietuvos ryto“ reportaže dalijasi paauglys Whydotas, kuris sukūrė dainušką Šėtonui ir už tai sulaukė policijos vizito. Vaikis velniškai tiksliai pastebi, kad jei jo dainoje būtų siūlymas taškyti į sieną ne vaikų galvas, o tėkšti į sieną V. Putiną, tai jau būtų ne nusikaltimas. Su V. Putinu galima tenkinti brutaliausias fantazijas.
Šioje teksto vietoje G.Varnas jau turbūt kranksi, kad esu prorusiška. Tačiau man pačiai praėjusią savaitę džyrino galvą Tibeto budistai – neva kritikuodama į Lietuvą atvykusio Gešės Džampos Tinlėjaus meilę putiniškai Rusijai, diskreditavau budizmą. Savo ruožtu, aš pykau ant Godos Juocevičiūtės, kuri savo tekste reabilitavo budizmą, piešdama Ukrainą kaip kraugeriškų bepročių šalį.
Kai komentarais susirašinėja dvi žurnalistės, juokinga. Vienas draugas „feisbuke“ pareiškė pasiimsiantis spragėsių ir lauksiantis pratęsimo. Man ne taip juokinga, nes pyktis kyla. Negaliu nepykti, kai kažkas žemina Ukrainą. Tikinu save, kad neišmanėliams reikia atleisti – juk jie tiki, kad ukrainiečiai fašistai, durtuvais perrėžiantys nėščioms moterims pilvus. Bet pykstu. O norėčiau būti kaip Goda – budistiškai tyki ir rami.
Visa bėda, kad norisi paaiškinti žmonėms, kas yra tiesa. Dėl to atjaučiu G.Varną – suprantu jo siekius, ypač kai žinau, kad politikų galvomis jis įprato žaisti Atgimimo laikais kurdamas Šėpos teatrą. Tačiau tiesmukumo čia nepakanka. Reikia dar ir gudrumo. Rusai gudrūs – ne laužė duris, o sugadino spyną. Čia jau strategija. Jei tau uždeda sankcijas, turi šaipytis iš tų sankcijų kuo labiau.
O mes kapojame vis ataugančias slibino galvas... Kalbame vis tą patį – Rusija bloga, rusai daro tą ar aną. Tačiau slibinas gyvas dėmesiu – kuo daugiau apie jį kalbame, tuo jis galingesnis. Jei sutelktume dėmesį į tai, kaip padėti Rusijos opozicijai, V.Putino galva nupūtų pati.
Velnias yra galvotas, jis nežudo savo paties rankomis. M.Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ aprašyta scena, kai tvankų Vasaros vakarą prie Patriarcho tvenkinių pasirodo įsikūnijęs Šėtonas. Kai literatas Berliozas jo paprašo pasakyti, kokia jo laukia mirtis, Volandas taria: „Jums nupjaus galvą!“.
Visai ne priešai. Nupjaus rusė komjaunuolė. Prisijuokęs iš pranašystės, Berliozas skuba į tramvajų, paslysta, krenta ant bėgių. Paskutinę akimirką dar pamato, kad atvažiuojantį tramvajų vairuoja moteris, pasirišusi raudoną skarelę.
Tada Bronaja gatvės grindiniu nurieda apvalus tamsus daiktas. Nupjauta galva.
