Visuomenėje be normalaus lytinio ugdymo seksas ir viskas, kas susiję su juo, yra savotiškai demonizuojama, tai tarsi slapta, sunkiai prieinama ir pasiekiama. Tokios nuostatos neretai neigiamai veikia jaunus vaikinus, skatindamos juos lytiniam smurtui, bei apskritai jaunimą –seksualiai rizikingam elgesiui (lytiniams santykiams be apsaugos, su daug ir atsitiktinių partnerių, vartojant psichotropines medžiagas ir pan.)
Todėl Lietuvai reikia tokio normalaus šiuolaikinio lytinio ugdymo mokyklose ir daugiau psichologinių žinių, kad lietuviai užaugtų, puikiai žinodami tarpusavio santykių ir sekso pranašumus ir rizikas bei lavintų savo socialinį intelektą ir paprasčiausiai mokėtų geriau bendrauti.
Seksualinis švietimas (arba lytinis ugdymas) mokyklose tai nėra vien mokinių mokymas, kaip užmauti prezervatyvą ant banano, kaip kad neretai įsivaizduoja aršūs jo kritikai. Žinoma, taisyklingai naudotis prezervatyvu paaugliai turi išmokti, suaugusiems kvailai nesitikint, kad jie visi iki vieno „nekaltybę praras“, sulaukę pilnametystės arba tik susituokę.
Tačiau lytinis ugdymas yra kur kas daugiau nei kontracepcija, kuri, žinoma, yra ypač svarbi, nes, kaip rodo Šiaurės valstybių praktika, seksualinio švietimo ir kontracepcijos prieinamumas yra tiesiogiai atvirkščiai proporcingas paauglių nėštumų ir lytiškai plintančių ligų lygiui.
Socialdemokratė Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė Seime jau bando pramušti sienas, bandydama, deja, vis dar nesėkmingai prastumti Švietimo įstatymo pataisą, kuria siūloma mokyklose įvesti lytinį ugdymą, bent jau priėmimo stadijoje...
Lietuviško davatkyno atstovams turbūt norisi, kad mūsų jaunimas lytinį gyvenimą pradėtų tik po to, kai susilauks vaikų. Vis dėlto, Lietuvai reikėtų imti pavyzdį iš Skandinavijos valstybių ar liberaliųjų Nyderlandų su jų atvira lytinio švietimo politika.
Nyderlanduose seksualinis ugdymas prasideda jau nuo ketverių metų, kai vaikų lavinimo įstaigose vaikams pradedama kalbėti apie draugystę ir skirtumus tarp berniukų ir mergaičių, bei jis tęsiasi iki vidurinės mokyklos užbaigimo.
Per tą laiką jaunuoliai sužino ne tik apie „pirmąjį kartą“ ar kontracepcijos naudojimą, bet ir apie reprodukciją, prostituciją, alkoholio poveikį (ir tam, kad jauni žmonės nerizikuotų neprisiminti, ką jie veikė praėjusią naktį) ar lytiškai plintančias ligas. Labai svarbus aspektas – jiems psichologiškai aiškinama, kad seksas stabiliuose santykiuose, ypač kai jauni žmonės įsimylėję, yra saugesnis ir geresnis fiziškai bei emociškai.
Seksualinis švietimas – vietoj mirties bausmės grąžinimo pasiūlymų. Todėl Lietuvoje jau pats laikas pradėti praktiškai atsisakyti tradicinio „nusikaltimo ir bausmės“ suvokimo – juk gyvename demokratinėje Europoje, kuriai senokai svetimas „akis už akį, dantis už dantį“ principas. Įkalinti iki gyvos galvos ar nuteisti mirties bausme – iš tiesų beveik lengviausia. Tarsi problema, tam kartui, visuomenei tampa išspręsta.
Argumentas – kad mokesčių mokėtojai už tai moka – yra veidmainiškas tiek dėl taip sakančiųjų motyvų, tiek žmogaus teisių apsaugos atžvilgiu. Demokratinėje visuomenėje teismą vykdo teismai, o ne masės, kurios, kaip rodo žmonijos istorija, pagal visus biblijinius ar klasikinių pjesių scenarijus paprastai nori kraujo ir keršto ne už kažkieno individualius nusikaltimus, o siekdamos įprasminti savo gyvenimus ir ieškodamos atpirkimo už savo pačių nuoskaudas, nesėkmes, klaidas ir nusikaltimus.
Mirties bausmė – toks pats smurtas, kaip ir žmogžudystė. Tai, kad Lietuva negali atstatyti mirties bausmės, nes ji jos atsisakė, reikalaujama Europos Sąjungos, šiandien yra jau antroje vietoje. Svarbiau tai, kad mirties bausmė, ypač jos grąžinimas, tik padidintų nužudymų ir smurto mastą visuomenėje, nes tai būtų kaip ženklas iš valstybės, kad tai yra norma (o dėl mirties bausmės įvedimo paprastai sprendžia politikai, esantys valdžioje, teismai ją tik taiko). Žmogžudžio ar prievartautojo nusikaltimas paprastai nėra vien tik jo nusikaltimas – tai kartu yra ir tos valstybės, ir visuomenės, kurioje jis gyvena, nusikaltimas. Nusikaltėlis paprastai irgi yra auka, ir jis nėra blogis savaime. Tai ir visuomenės, ir valstybės atsakomybė, ten egzistuojančių socialinių ir ekonominių aplinkybių bei vyraujančių socialinių normų išdava.
Neapykanta individualiam nusikaltėliui nieko neišspręs, nes neapykanta gimdo neapykantą. Todėl reikia ieškoti kur kas labiau pragmatinių, o ne emocijomis paremtų sprendimų kovai su lytiniais nusikaltimais ir žmogžudystėmis būdų.
Kad ir koks paprastas būtų vienas (žinoma, ne vienintelis, bet tikrai būtinas) iš sprendimų – seksualinis ugdymas, tačiau jis tikrai padėtų.
Morta Vidūnaitė yra socialdemokratė, Lietuvos politologų asociacijos narė
