Kauno savivaldybė įvairioms organizacijoms neretai suteikia patalpas. Tačiau dažniausiai – apleistas.
Antrus metus apleistoje pastogėje įsikūrusios bendrijos „Kauno viltis“ nariai svajoja apie šviesesnę ir šiltesnę aplinką. Ją bando kurti savo rankomis ir ieško geraširdžių kauniečių pagalbos.
„Mus čia laiko viltis, kad pavyks patogiau gyventi. Taip pat viliamės, kad ateityje neteks apleisti suremontuotų patalpų“, – sakė bendrijos darbuotojos.
Valdininkai teigia, jog užtikrinti, kad organizacija liks norimame pastate visam laikui, negali.
Skyrė apleistas patalpas
1996 metais motinos, auginančios vaikus su protine negalia, įkūrė visuomeninę Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“. Ji turi padalinį Kaune.
Patalpas „Kauno vilčiai“ panaudos būdu skiria Kauno miesto savivaldybė. Kai sutartis baigiasi, vienose erdvėse apsipratę ir jas apsitvarkę bendrijos nariai priversti kraustytis į kitą vietą.
Prieš dvejus metus „Kauno viltis“ įsikūrė P.Lukšio gatvės 58-ajame name.
Bendrijos pirmininkė Laimutė Savinskaja pasakojo, kad patalpas gavo ankstesnė organizacijos vadovė. Pati ji vadovauti „Kauno vilčiai“ pradėjo prieš pusmetį.
Tada prie jos prisidėjo ir projektų vadove tapo socialinius mokslus baigusi Asta Bložytė. Netrukus dirbti su bendrijos nariais pasiryžo ir dar dvi jaunos moterys – Lina Tumosienė bei Agnė Baronaitė.
Dienos centre darbo dienomis ir šeštadieniais lankosi 19 sutrikusio intelekto kauniečių nuo 13 iki 60 metų amžiaus.
Primena kalėjimo kamerą
Norint patekti į dienos centrą reikia prasibrauti pro Kalniečių turgavietėje ant grindinio įsitaisiusius prekeivius. Kylant į antrąjį pastato aukštą apima niūri nuotaika. Laiptinė apleista, šalta, tamsi.
Pravėrus centro duris nuotaika ne ką linksmesnė. Iš nedidelio aptriušusio koridoriaus patenki į nemažą patalpą.
Pirmiausia į akis krinta 9 maži langeliai su grotomis.
Blausią šviesą skleidžia palubėje kabantys keli seni šviestuvai.
Baldų prigrūsto kambario sienos ir lubos aptrupėjusios. Grindis dengia nutrintas ir vietomis atsiknojęs linoleumas.
Mažytis tualetas, pagalbinės patalpos, darbuotojų kabinetas – baisiai apleisti. Visur reikia remonto.
Naujos tik lauko durys ir mažieji pagrindinio kambario langai. Virtuvė išklota naujomis grindų plytelėmis.
Susirgo plaučių uždegimu
„Vasarą čia tvanku, nes jokios vėdinimo sistemos nėra. Žmonės dūsta. Vieną net ištiko epilepsijos priepuolis. Žiemą – šalta. Iki šildymo sezono pradžios patalpose tebuvo 15 laipsnių šilumos. Užplikytos arbatos puodelis atvėsta per kelias minutes. Visi esame priversti vilkėti viršutinius drabužius. Ne ką geriau bus ir per visą žiemą“, – pasakojo A.Bložytė.
Šį rudenį jau du dienos centro lankytojai pasiligojo. Vienas stipriai peršalo, kitas susirgo plaučių uždegimu.
Norėdami mažiau šalti, centro nariai kartais vyksta į Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centrą Žemuosiuose Šančiuose.
„Tačiau ir pas juos lankytojų nemažai. Todėl ne visada galime ten svečiuotis, derintis vieniems prie kitų sudėtinga“, – kalbėjo A.Baronaitė.
Trūksta būtiniausių sąlygų
Bendrijos vadovė L.Savinskaja pasakojo, kad kai kurie neįgaliųjų tėvai, norintys dirbti ir dienai palikti savo vaikus centre, išvydę tokią aplinką pasibaisi ir būna priversti likti namuose su atžalomis.
„Ne vienas kaunietis lankytis pas mus atsisakė, nors žmonėms tai būtų didelė parama“, – neslėpė L.Savinskaja.
Moteriai ypač gaila senų, pasiligojusių žmonių, kurie rūpinasi neįgaliais jau suaugusiais savo vaikais. Jei šie galėtų praleisti kurį laiką dienos centre, senoliai bent kiek atsikvėptų.
„Ką jau kalbėti, kad sutrikusio intelekto žmonėms visada reikia šviesesnės, gražesnės aplinkos. Tačiau pas mus nėra net būtiniausių gyvenimo sąlygų“, – sakė A.Bložytė.
Statybų moterys ėmėsi pačios
Kaunietės savo ir gerų žmonių jėgomis ėmėsi gerinti centro aplinką. Kadangi patalpos tamsios, darbuotojos nusprendė išgriauti vieną pertvarą. Savo rankomis daužė plytas, nešė jas į lauką. Jų globotiniai kaip galėdami taip pat prisidėjo prie remonto.
Norint pašalinti pertvarą, reikėjo parengti patalpų rekonstrukcijos projektą.
„Projektas kainuotų nuo 600 iki 1 tūkst. litų. Gerai, kad turiu giminaitę architektę. Ji viską padarė už dyką“, – pasakojo A.Bložytė.
Pertvarai dingus reikia atnaujinti grindis, lubas ir sienas. „Pirmiausia reikėtų pakeisti grindų dangą. Už likusio atsilupusio linoleumo lankytojai gali užkliūti, nugriūti ir susižeisti. Taigi remontas – ne prabangos klausimas, bet būtinybė“, – sakė L.Tumosienė.
Iš vienų rėmėjų moterys dovanų gavo lauko duris. Kiti bičiuliai jas už dyką įstatė.
Iš verslininkų pavyko gauti ir naujus plastikinius langus daliai patalpų. Už jų sumontavimą verslininkai taip pat pinigų neėmė. Langų apdailą atliko pačios centro darbuotojos.
„Kelias dienas glaistykle darbavomės pačios. Užuot rengusios projektus, ieškojusios lėšų lankytojų socializacijai, daugiau laiko su jais praleidusios ekskursijose, turime būti statybininkėmis“, – statybines medžiagas ir įrankius rodė centro darbuotojos.
Pinigus „suėda“ mokesčiai
Bendrija gyvena iš lėšų, skiriamų projektams įgyvendinti. Kiekvienais metais rašomas naujas projektas, pateikiamas Socialinių reikalų ir darbo ministerijai. Ji sprendžia, kiek pinigų skirti.
Dar bendrija išsilaiko iš nario mokesčio. Jis vienam asmeniui – 1 litas per mėnesį. Šiek tiek pavyksta prisidurti iš 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio. Šias lėšas skiria bendrijos narių tėvai.
„Tačiau tie žmonės sensta, todėl ši parama kasmet mažesnė“, – sakė bendrijos pirmininkė.
Gaunamos lėšos naudojamos įvairiai veiklai – užsiėmimams su neįgaliaisiais, kelionėms, ekskursijoms. Taip pat mokesčiams.
„Vien praėjusių metų sausį už 82 kvadratinių metrų patalpų šildymą bendrija mokėjo 1 tūkstantį litų“, – pasakojo A.Bložytė.
Todėl pinigų patalpų remontui nelieka. Ką kalbėti apie svajonę turėti kompiuterį, nedidelę žiedimo krosnį neįgaliųjų lipdiniams iš molio išdegti.
Reikia ir elementarios virtuvės įrangos. Kol kas maistą žmonės atsineša iš namų ir valgo šaltus užkandžius.
„Centre yra tik sena, ilgai kaistanti maža elektrinė viryklė. Norėdamos, kad visi pavalgytų, prie jos turėtume praleisti didžiąją dalį dienos“, – sakė L.Tumosienė.
Atlyginimai – simboliniai
Kalbantis paaiškėjo ir tai, kad bendrijos pirmininkė dirba negaudama jokio atlygio. Trys jaunos žavios jos padėjėjos dalijasi du etatus, todėl jų atlyginimai kiekvienai nesiekia tūkstančio litų.
Nepaisant to, kitaip nei kiti centrai, moterys dirba ne tik darbo dienomis, bet ir šeštadieniais bei vasarą. Kitų panašių dienos centrų darbuotojai tada atostogauja.
„Pati turiu sutrikusio intelekto dukterį. Žinau, kad jai priežiūros reikia 24 valandas per parą.
Iš pradžių bandžiau derinti inžinierės mechanikės darbą su dukters globa. Tai pasirodė per daug sudėtinga. Teko likti su ja namuose. Dabar dukrai jau 38 metai. Todėl puikiai žinau, ką reikia ištverti panašaus likimo žmonėms, ir kad dienos centrai yra didelė pagalba“, – sakė L.Savinskaja.
Todėl moteris siekia, kad jos vadovaujamas centras taptų nedideliais namais, kuriuose lankytojai galėtų jaustis kaip viena šeima.
Gerumo grandinė ilgėja
Keisčiausia tai, kad jaunosios, socialinio darbo magistrų laipsnius turinčios bendrijos pirmininkės padėjėjos neieško lengvesnio ir pelningesnio darbo.
„Kas mus čia laiko? Viltis“, – nuoširdžiai prisipažino viena iš centro darbuotojų L.Tumosienė.
Jos kolegė A.Bložytė paaiškino išsamiau.
„Kai susipažinau su bendrijos pirmininke, sužinojau jos gyvenimo istoriją ir pamačiau, kaip ji nori padėti kitiems, likau čia. Prasidėjo grandininė reakcija. Paskui mane atėjo kitos kolegės. Dabar gerumo grandinė pamažu ilgėja. Randame vieną kitą gerą žmogų, kuris padeda mums kurtis. Tikiu, kad jų bus ir daugiau“, – sakė A.Bložytė.
Tačiau „Kauno vilties“ darbuotojos nerimauja: jei patalpas pavyks suremontuoti, ar savivaldybė, pasibaigus panaudos sutarčiai, vėl neiškels bendrijos į kitą vietą.
Samariečiai netrukus švęs įkurtuves
Mindaugas Vėlyvis
Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas
„Mūsų organizacija taip pat iš miesto savivaldybės gavo patalpas Kauno senamiestyje. Jose norėjome įrengti vaikų dienos centrą „Užuovėja“. Pastatas buvo apleistas, nejaukus.
Vasarą drauge su „Lietuvos rytu“ surengėme labdaros akciją „Tyra vaikystės siela“. Jos metu apie mus sužinojo visos Lietuvos žmonės ir aukojo pinigų socialiai remtinų vaikų labui. Iš viso akcijos metu geranoriai paaukojo 63 tūkstančius 693 litus.
Už juos dienos centre jau įrengėme virtuvę, tualetus, valgomąjį, kabinetus. Pastatas tapo šviesesnis, šiltesnis ir jaukesnis. Lapkričio viduryje ketiname švęsti dalinį pastato atidarymą.“
Geri darbai dažniausiai būna pastebėti
Jonas Jučas
Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas
„Pastaruoju metu padaugėjo įvairių religinių, politinių, visuomeninių organizacijų, prašančių panaudos būdu suteikti patalpas. Tai susiję su tuo, kad jos pretenduoja veiklai gauti pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Organizacijos savivaldybei turi teikti paraiškas. Jas tikrina įvairių skyrių specialistai. Jei visi pritaria, kad patalpas galima skirti, prašymą tvirtina arba atmeta miesto taryba. 90 procentų pretendentų, kurių prašymai pasiekia tarybą, patalpos skiriamos.
Dažniausiai patalpos būna apleistos, per didelės, nepatogios. Tačiau vis dėlto vietą veiklai geriau gauti naudotis nemokamai, nei nuomotis ir pinigus mokėti dar ir už nuomą.
Deja, įstatymai numato, kad, pasibaigus panaudos sutarčiai, ten įsikūrusioms organizacijoms gali tekti išsikelti. Dažniausiai tai nutinka, kai patalpas savivaldybė leidžia privatizuoti.
Manau, kad „Kauno vilties“ darbuotojos turi ieškoti galimybių pasigerinti dabartines sąlygas. Jei organizacijos dirba gerai, tai būtinai būna pastebėta.
Taryba, matydama pasiaukojamą darbą ir svarstydama, ar pratęsti panaudos sutartį, neturėtų elgtis žvėriškai.“