Pirmoji, kurią vėl viešai ir užkulisiuose siūlo pati Rusija ir jos agentai Vakaruose: atšaukti sankcijas, pripažinti Krymo okupaciją, sutikti su Ukrainos federalizacija ir užtrenkti jai duris į NATO.
Žinoma, viltys, kad Vakarams atsitraukus atsitrauktų ir Rusija, tik iliuzija – viskas vėl žaibiškai įsiliepsnotų ir būtų dar blogiau. Regis, svarbiausi Vakarų lyderiai tai puikiai supranta.
Tad gal jie pagaliau pradės visu greičiu judėti kita kryptimi? Juk ir Rusijos valdžios viršūnės jau nebe pirmą kartą vėl paskelbė, kad Vakarų tikslas – apskritai nuversti dabartinį Kremliaus režimą.
Kaip tai turėtų atrodyti? Pirma, išties maksimalus ekonominis spaudimas vieningomis pajėgomis ir visu frontu, tikslingai siekiant sugriauti Rusijos ekonomiką ir sukelti arba socialinį maištą, nukreiptą būtent prieš dabartinę jos valdžią, arba dvaro perversmą iš viršaus.
Antra, mėginti kiek įmanoma vienyti ir remti dar nesunaikintas likusias Rusijos demokratines jėgas.
Trečia, suteikti dabartiniams Rusijos šeimininkams kokį nors žalią koridorių, kad neturėdami kur trauktis ir gindami ne vien savo pinigus, bet ir gyvybę neužlietų visko krauju.
Lygiagrečiai Ukrainai turėtų būti teikiamas ne tik ekonominis Marshallo planas, bet ir visokeriopa karinė parama, pirmiausia ginklais. Jai turėtų būti suteikta ir aiški narystės ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO perspektyva.
Bet akivaizdu, kad Vakarai, nors pajėgumų turi, nesubrendo tokiam lemiamam šturmui ir vargu ar subręs – juk rizika didžiulė, kaip ir nežinomieji, kurių daugybė.
Dvaro perversmas, nepaisant visų kalbų apie Rusijos viršūnėse esą besistumdančius klanus ir vis aršiau besipešančius „vanagus“ su „pragmatikais“, menkai tikėtinas, nes tarp jų nėra ir niekada nebuvo esminių ideologinių ar politinių skirtumų, be to, jie pernelyg tarpusavyje susiję ir pernelyg įklimpę, kad imtųsi taip rizikuoti.
Kita vertus, net koks nors naujasis Gorbis nepakeistų režimo, o esminės problemos ir pavojai liktų. Jį nušluojančios masinės revoliucijos galimybė irgi nedidelė. Rusijos visuomenės protestų potencialas – beveik nulinis, kaip ir organizacinės galimybės.
Juk Rusijoje ne tik išnaikinta politinė opozicija, bet ir kone išnykusi spontaniškai galinti veikti pilietinė visuomenė – tokia, kokia, pavyzdžiui, ant savo pečių nešė Maidaną. Bet tie milijonai, turintys kalėjimo mąstymą, yra ne tik pagrindinis režimo ramstis, bet ir pavojus jam, kurio labiausiai ir bijoma.
Jie juk ant savo šakių tikrai atneštų ne naują Gorbį, o ką nors kur kas rudesnio. Be to, ir dabartinis režimas, apimtas panikos, gali ryžtis net tiesioginiam karui su Vakarais. Apskritai galėtų prasidėti nekontroliuojamas Rusijos byrėjimas.
Ši rizika – pagrindinis argumentas tų, kurie dabar vis garsiau ragina atsitraukti net iš dabar užimtų pozicijų.
Taigi Vakarai nuolat kartoja, kad jokio naujo šaltojo karo nenori ir neplanuoja, taip pat iš esmės nenurašo dabartinės Rusijos valdžios.
Bet, regis, Rubikonas vis dėlto jau peržengtas, ir antrasis šaltasis karas nebeišvengiamas, tik jis vyks atitinkamu režimu – Rusiją spaudžiant į kampą ir izoliuojant atsargiai, pamažu, stengiantis, kad ji iš esmės liktų tik Kryme ir Donbase.
Tai kol kas ir nėra sunku – Rusija su ta pačia Ukraina, regis, toliau kariaus tokį pat šliaužiantį karą, koks yra dabar.
Žinoma, ir ši laipsniško Rusijos smukdymo ir izoliavimo strategija veda ta pačia kryptimi – jos žlugimo link, nes Maskvos diktatūra ir pati nesulaikomai degraduoja.
Tiesa, šis kelias pareikalaus dar daug metų ir daug daugiau aukų, nes bent jau Ukrainoje karas rusens nuolat. Be to, šią situaciją gali greitai pakeisti bet kas – pavyzdžiui, naujas Rusijos, kuri tik agresyvės, puolimas Ukrainos rytuose. O už tos stotelės – naujos nežinomybės miglos.
