Šiemet savivaldai perėmus iš valstybės socialinės paramos skirstymą ir gavus teisę sutaupytus pinigus naudoti kitoms socialinėms reikmėms, valdininkai raportuoja, kad smarkiai sumažėja pašalpų gavėjų skaičius – kai kuriose savivaldybėse, pavyzdžiui, Panevėžio rajone, kone per pusę.
Dabar tikimasi gal net dar daugiau sutaupyti skirstant kompensacijas už šildymą.
Mat tokiai paramai kitų metų valstybės biudžete numatyta 700 mln. litų, o penkiose savivaldybėse, kurioms eksperimento tvarka dar užpernai buvo perduotas ir tokių kompensacijų skirstymas, lėšų poreikis sumažėjo apie 30 procentų.
Savivaldybių pastangos skirti socialines pašalpas tik tiems, kuriems jos iš tiesų būtinos, nesusidūrė su dideliu pasipriešinimu, o ketinimai pataupyti ir kompensacijų už šildymą lėšas, atsijojant galinčius už jį savarankiškai susimokėti asmenis, sukėlė nerimo ir pasipiktinimo bangą.
Žmones išgąsdino valdininkų užmojai drauge su mokesčių inspektoriais išsiaiškinti, kas gauna užsienyje dirbančių artimųjų ar giminaičių pinigines perlaidas, ir atsižvelgti į tai paskiriant kompensacijas už šildymą.
Paramą iš užsienio gauna jau šimtai tūkstančių žmonių.
Manoma, kad šiemet emigrantai Lietuvoje gyvenančių artimųjų pinigines papildys maždaug 6 mlrd. litų.
Tai juntamai didina šalies bendrąjį vidaus produktą, gerina visuomenės socialinę padėtį. Bet ar būtų teisinga nurėžti kompensacijas už šildymą svetur dirbančių artimųjų remiamiems asmenims?
Socialinės paramos ir kompensacijų gavėjai privalo nurodyti visas savo pajamas.
Bet turbūt tiktai maža jų dalis deklaruoja net perlaidomis ar per bankus ateinančią finansinę paramą, jau nekalbant apie artimųjų asmeniškai atvežamus pinigus. Žmonės nė nemano, kad elgiasi neteisėtai.
Tačiau savivaldybės užsimojo išsiaiškinti šiuos pinigų šaltinius ir juos įtraukti į asmens pajamas skaičiuojant, ar jam priklauso socialinė parama.
Bet valdančiųjų partijų lyderiai, bijodami piktinti žmones artėjant savivaldos rinkimams, ėmėsi vėsinti vietos valdžios įkarštį.
Premjeras A.Butkevičius pareiškė, kad piniginės perlaidos iš užsienio neturėtų tapti kliūtimi gauti socialinę paramą.
Kitų valdančiųjų partijų vadovai irgi kalba, kad reikėtų tik atidžiai stebėti padėtį ir užkirsti kelią piktnaudžiauti valstybės parama asmenims, kurių lėšos leidžia jiems statytis didžiulius namus.
Artimųjų siunčiami pinigai iš tiesų gali nemažos dalies socialinę paramą gaunančių asmenų pajamas kilstelėti iki lygio, kai formaliai vertinant ji jau nepriklausytų. Bet aklai taikant tokias normas ir valstybei, ir visuomenei būtų padaryta daugiau žalos nei naudos.
Emigrantų siunčiami pinigai neretai tiktai praskraidina Lietuvoje esančių artimųjų gyvenimą, bet nepadaro jų turtuoliais, kurie galėtų išsiversti be socialinės paramos.
Neabejotina, kad pradėjus tokių pajamų medžioklę išeiviai vengtų siųsti pinigus paštu arba per bankus – tiesiog atvežtų juos grynaisiais.
Savivaldybės iš pradžių gal ir sumažintų socialinės paramos mastą, netgi sutaupytų pinigų, bet ilgainiui emigrantų duodami pinigai taptų šešėliniai, į jokias apskaitas nepakliūtų, o šis jų biudžetų papildymo šaltinis sunyktų.
Žinoma, kaimo vietovėse, kur žmonės vieni apie kitus viską žino, tikrai nesunku išsiaiškinti ir kas iš rankų į rankas gauna emigrantų pinigų.
Bet dėl to nutraukus tokiems asmenims paramą būtų tik dar labiau skriaudžiamas ir taip socialinę atskirtį išgyvenantis kaimas, nes miestuose artimųjų pagalbos sulaukiančių žmonių paprasčiausiai niekas nesuskaičiuotų.
Suprantama, skirstant paramą negalima visiškai nekreipti dėmesio į iš užsienio ateinančius pinigus. Nebūtų teisinga, jei brangų turtą pajėgūs įsigyti žmonės dar gautų ir socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą, vandenį.
Tačiau reikėtų atskirti vidutiniškai 100–200 litų per mėnesį iš užsienio gaunančius žmones nuo tūkstančius žarstančių ar prabangius automobilius, namus perkančių asmenų.
Be abejo, pastarųjų mažuma ir jų išlaidas, turtą pajėgtų išsiaiškinti Mokesčių inspekcija.
Iš užsienio atkeliaujančių pinigų kontrolė ir apskaita būtina ne tik dėl socialinės paramos skirstymo. Juk iš svetur neva gaunamais pinigais galima pridengti ir neteisėtą turtėjimą iš nusikalstamos ar šešėlinės veiklos.
Tai jau vyksta. Pavyzdžiui, pasienio rajonuose, kur klesti didelio masto kontrabanda, kyla naujų namų kvartalai, o jų savininkai ramia veido išraiška aiškina, kad jiems Lietuvoje turtus sukrovė kur nors Londone viešbučiuose kambarinėmis dirbančios pusseserės.
Vis dėlto net tokie faktai neturėtų skatinti valstybės imtis masinės emigrantų siunčiamų pinigų patikros.
Į tikrintojų akiratį turėtų patekti tik akis badantys atvejai.
Kita vertus, reikėtų aiškių teisės normų, kad socialinės paramos priežiūra nebūtų palikta vien valdininkų nuožiūrai.
