Prieš 25 metus šio augalų sėklų iš šios tolimos šalies atsivežė ir po langais savo tėviškėje pabėrė tuometinis Šiaulių milicijos kapitonas, o dabar policijos ekskomisaras Arvydas Augas. Mėtinis čiobrelis puikiai suvešėjo lietuviškoje dirvoje, ir jau ketvirtį amžiaus A.Augas gardžiuojasi šiuo aromatingu gėrimu.
Kartais prie arbatos gėrimo ritualo prisijungia ir kitas Šiaulių policijos ekskomisaras armėnas Rafikas Kazarjanas. Penktadienį į šį ritualą buvo pakviestas ir visas Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato kolektyvas.
Šiuos du buvusius policijos pareigūnus sieja bendri prisiminimai apie prieš pusę amžiaus pasaulį sukrėtusius įvykius - 1988-ųjų metų gruodžio 7-ąją Armėniją ištikusį žemės drebėjimą, kurio pasekmė - po griuvėsiais palaidoti 25 tūkstančiai žmonių ir dar apie 17–19 tūkstančių sužalota.
Susirinkusiems į muziejų pareigūnams buvo parodytos sugriautų Spitako, Leninakano (dabar - Giumri) ir Kirovakano (dabar - Vanadzor ) miestų nuotraukos ir filmuoti vaizdai.
Šiuos įvykius mena daugelis lietuvių, tomis dienomis atsiliepusių į įvairių pasaulio šalių vadovų ir visuomeninių organizacijų kvietimą pagelbėti armėnų tautai. Tarp jų – ir keturi buvę Šiaulių miesto vidaus reikalų skyriaus darbuotojai.
Buvęs Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas A.Augas mena, kad 1989-ųjų vasarą gavęs kvietimą vykti į Armėniją susiruošė be ilgų svarstymų.
Tik vadovybė iš pradžių nenorėjo išleisti – o kas dirbs tavo darbus Šiauliuose? Tačiau šis klausimas buvo išspręstas, ir Arvydas su dar trimis kolegomis iš Vilniaus oro uosto kartu su statybininkų brigada lėktuvu pakilo jiems nepažįstamo krašto link.
Karšta Armėnijos vasara juos pasveikino Jerevane, kur nusileido lėktuvas. Kelionės tikslas buvo Leninakanas. Iki jo lietuviai visą naktį kratėsi autobusiuku.
Vairuotojas buvo ne vietinis, nežinojo, kur yra žemės drebėjimo pasekmių likvidavimo štabas, todėl atvykėlius išsodino vidury miesto ir išskubėjo vykdyti kitos užduoties.
Nors brėkštančio ryto pirmieji saulės spinduliai maloniai sveikino lietuvius, tačiau vaizdas, kurį jie nušvietė aplinkui, vyrus sukrėtė – buvo matyti ištisi kvartalai sugriuvusių daugiaaukščių namų, po gatves lakstė gausybė kačių ir šunų, griuvėsiuose šmirinėjo žiurkės ir pelės. Tik žmonių gatvėse nesimatė.
Tik gerokai įdienojus, milicijos pareigūnams pavyko rasti Leninakano vidaus reikalų valdybą. Trumpas instruktažas, ir jiems nurodoma tolesnės kelionės kryptis – atvykėlių bazė, įsikūrusi 12 km už miesto.
Čia, kalnuose, Arvydas su kolegomis buvo apgyvendinti vagonėlyje … be ratų. Jie buvo nuimti, kad, pasikartojus požeminiams smūgiams, nuolydyje stovėjęs vagonėlis nenuriedėtų žemyn. O žemė dar drebėjo. Ir ne kartą… Tik daug silpniau. Vagonėlio amortizatoriai šiuos požeminius smūgius dar sušvelnindavo, todėl panikos nebuvo.
A. Augas prisiminė, kad ši misija nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo priprasti prie klimato, nes stovykla buvo dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio, o po to dar ir prie maisto.
Nors jis buvo nemokamas, tačiau jau antrą atvykimo dieną lietuviai nebeišėjo iš tualeto. Labai pravertė anksčiau čia apsigyvenusių statybininkų patirtis – nevalgius vienu mauku išgerti stiklinę degtinės su keletu šaukštų pipirų. Šis receptas sunegalavusius vyrus pastatė ant kojų: vienus - iškart, kitus - po pakartotos procedūros.
Kokias gi užduotis Armėnijoje vykdė lietuvių pareigūnai? A.Augas prisiminė, kad jiems tekdavo saugoti traukinių vagonus su statybinėmis medžiagomis. Jų į atstatomą miestą riedėdavo be perstojo, o norinčių pasinaudoti stichinės nelaimės suirute – taip pat netrūko. Per naktį jie sugebėdavo ištuštinti ištisus vagonus. Todėl milicijos pareigūnams tekdavo budėti geležinkelyje.
Viena naktis buvo ypač įsimintina. Kalnų tarpeklyje esančiame geležinkelio mazge A.Augas patruliavo su šiauliečiu tuometiniu Valstybinės automobilių inspekcijos Šiaulių būrio inspektoriumi Henriku Misevičiumi.
Ant vieno traukinio sąstato jie pastebėjo vyrą, plėšiantį tentą ir ant žemės metantį vagone rastas statybines medžiagas. A.Augas prisėlinęs užsiropštė ant vagono ir bandė sulaikyti vagį plikomis rankomis, nes ginklai misiją atliekantiems pareigūnams išduodami nebuvo. Teko pasikliauti tik savo jėga ir vikrumu.
Vagišiaus būta ne pėsčio, tad milicijos kapitonui teko su juo grumtis ilgokai. Tik kai abu atsidūrė ant žemės ir Arvydas panaudojo kovinių imtynių veiksmus, vyras buvo įveiktas.
Statyboms buvo naudojamos ne tik atvežtinės medžiagos, bet ir kalnuose randamas tufas - vulkaninės kilmės lengva akyta uolena – iš kurio buvo išpjaunamos plytos bei skalda.
Uolienai trupinti buvo naudojami galingi sprogstamieji užtaisai. Sprogdinimo vietas reikėdavo akylai saugoti, kad ten neužklystų koks žmogus ar transporto priemonė. Tai buvo patikėta taip pat misiją atliekantiems pareigūnams.
Jų pagalbos prireikdavo ir atlyginimų statybininkams mokėjimo dienomis. Statybininkų atlyginimai buvo dideli, siekdavo net iki 1000 rublių, ir jie buvo išmokami tiesiog statybvietėse. Todėl čia atgabenamos sumos buvo didžiulės. Pareigūnams tekdavo rūpintis jų apsauga.
Leninakane A.Augui teko sutikti įvairių žmonių: vieni čia atvyko, skatinami humanistinių tikslų, kiti - užsidirbti pinigų, treti - linksmai leisti laiką. Kai kas įniko į vietinių gyventojų gaminamą „abrikosinę“ degtinę, kai kas svaigindavosi rūkymui skirta žole – „anaša“. Visa tai sukeldavo konfliktinių situacijų tarp žmonių ir be milicijos pagalbos čia neapsieidavo.
A. Augui, užaugusiam vidurio Lietuvos lygumose, įspūdį darė Armėnijos kalnų gamta. Ne kartą jis laisvalaikiu kopė į kalnus ir bendravo su čia avis ganiusiais piemenimis. Jie milicijos kapitoną ir „supažindino“ su mėtinio čiobrelio arbata bei pripasakojo įvairių padavimų bei atsitikimų apie savo kraštą. Jų pasakojimai paakino lietuvį aplankyti Ararato slėnį ir iš čia pasigrožėti Ararato kalno didybe.
Paklaustas, koks gi velnias jį patį nešė į ta galerą, Arvydas atsakė labai praprastai – noras pažinti bei patirti ir … noras atlikti didžią ir kilnią užduotį. Juk kiekvienas pareigūnas apie tai svajoja. O čia tokia proga…
„Tais laikais gajus buvo idealizmas. Juk finansinės suinteresuotumo jokio nebuvo. Niekas mums nemokėjo dvigubos algos ar kokio priedo prie jos, net dienpinigių negaudavome. Tik už maistą mokėti nereikėjo. Važiavome todėl, kad mums puikiai buvo suprantamas paprastas žodis „reikia“. Reikėjo padėti tragediją patyrusiai tautai, tad ir vykome“, - šypsosi ekskomisaras.
Apie tautų tarpusavio pagalbą mintį pratęsė buvęs A.Augo kolega R.Kazarjanas: „Arvydas padėjo mano tautai, o man teko garbė padėti lietuvių tautai, kovojant dėl savo nepriklausomybės – 1991 m. sausio 13-osios naktį kartu su kitais Lietuvos policijos pareigūnais ir Lietuvos žmonėmis šalies sostinėje siekėme pergalės prieš sovietinę agresiją“.
Draugystės ir bendradarbiavimo siekis tarp įvairiose šalyse tarnaujančių ir išėjusių į pensiją teisėsaugos darbuotojų skamba ir Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus, kurio nariais yra ir ekskomisarai A.Augas bei R.Kazarjanas, credo.
Ši asociacija mini įkūrimo Lietuvoje dvidešimtmetį. Renginys Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato muziejuje buvo vienas Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Šiaulių poskyrio dvidešimtmečio minėjimui skirtų renginių.