Ketvirtadienio vakarą stebėjau Lietuvos futbolo A lygos sezono uždarymo šventę. Ją dainomis pradėjo ir pabaigė Vytautas Šiškauskas. Kaip jam ir įprasta, dainavo žvaliai ir nuoširdžiai.
Bet kadangi apdovanojimų vertų komandų ir futbolininkų buvo labai daug, šventė tęsėsi ilgai, oficiali dalis truko dvi valandas, į galvą ėmė belstis keistos mintys.
Aš vis galvojau apie V.Šiškauską.
Koks jis būtų, jei tai jis būtų Lietuvos futbolas?
Akivaizdu, jog V.Šiškauskas turėtų padykusių draugelių, su kuriais kartais kirstų lažybų, jog padainuos blogai.
Per koncertą jis tyčia nepataikytų į natą. Dainuotų gergždančiu prikimusiu balsu, kartais pamiršdamas dainos žodžius. Gal net nuvirstų nuo scenos.
Žiūrovai nujaustų, kad kažkas negerai, bet vis tiek mylėtų. Už tokius fokusus V.Šiškauskas matyt gautų per nagus nuo koncerto režisieriaus, nes anas suprastu, kad kaltas ne V.Šiskauskas, o jo nedori bičiuliai.
Režisieriui nepatinka tie draugai, jis tų draugų net nepažįsta. Tačiau jis leido Vytautui taip pokštauti jau dešimt metų. Ankščiau jis pro pirštus žiūrėjo į tokias kvailystes, tad dabar nelabai ir moka būti piktas. Lyg ir norėtų jau užvožti nenaudėliui per ausį, bet nelabai žino kaip.
V.Šiškauskas turėtų nemažai turtingų gerbėjų-rėmėjų iš Rusijos. Tai gal nebūtų blogai, jei šiems taip nepatiktų Vytauto pokštai. V.Šiskauskui dažnai tektų padainuoti pagal sintetinę fonogramą. Ne todėl, kad negalėtų gyvai užtraukti. Tikrai galėtų. Bet dainuojant pagal fonogramą balsas sodrus ir tyras lyg žalia žolė. Kodėl reikėtų varginti balsą?
V.Šiškauskas įkurtų savo muzikos akademiją ir į ją pakviestų daug berniukų iš įvairių miestų ir miestelių. Ne todėl, kad jie jam labai patiktų, gink Dieve, ne. Jis tiesiog nemano, kad gabiausiems berniukams būtų tinkamos kitos akademijos - Arinos, Marijono Mikutavičiaus ar SEL'o. Jei V.Šiškauską aplankytų koks prodiuseris iš Didžiosios Britanijos, tegu ir iš Mažosios, galbūt kokį vaikinuką pavyktų prakišti į tarptautinį šou?
V.Šiškauskas būtų šaunus vyras, bet net ir jam kartais reikėtų užsukti pas daktarą. Bet ne pas kokį dr., o pas Henriką. Dėl senų įpročių.
Dainininko prodiuseriams seni įpročiai nepatinka, nes kultūringų rėmėjų koncertams ieškoti sunkiau, bet seni draugai juk neišduodami.
Be abejo, pasitaikytų sunkių momentų gyvenime ir V.Šiškauskui stigtų pinigų. Meras ne visada jų duoda. Kai neduoda, V.Šiškauskas kelis mėnesius dainuoja dykai. Jis pasiskolina ir sutaręs su prodiuseriais kasmet pradedą naują koncertų turą, negražinęs pinigų už praėjusį.
Bet jei labai truktų pinigų benzinui, į paskutinį koncertą V.Šiškauskas nevažiuotų. Tegu žiūrovai padainuoja patys vieni kitiems.
V.Šiškauskas koncertus rengtų įvairiomis dienomis. Jis kartais turėtų koncertuoti Alytuje, bet susipainiojęs nuvyktų į Kauną ir surengtų koncertą ten viduryje darbo dienos.
Metai po metų V.Šiškauskas dalyvautų Eurovizijos atrankoje. Bet vis nepatektų į finalą. Net naujas raudonas kostiumas vargu ar ištemptų.
Į V.Šiškausko koncertus rinktųsi nedaug žmonių. Daug ir negalėtų, nes erdvių koncerto rūmų Lietuvoje nėra.
Tačiau žmonės vis tiek eitų, žiūrėtų ir klausytųsi, kaip dainuoja V.Šiškauskas.
Jie žino ir supranta, kad jų Vytautas niekada nestriksės taip pašėlusiai po sceną, kaip Robbie Williamsas. Niekada nebus toks gražus, kaip Beyonce. Ir niekada nedainuos taip galingai, kaip užtraukdavo Luciano Pavarotti.
Žmonės vis tiek žiūrėtų į V.Šiškauską ir jį mylėtų. Ne todėl, kad jiems labai patiktų toks Vytautas, kokiu jis pavirto per pastaruosius dvidešimt metų.
Žmonės tiesiog jaučia, kad jis gali pasikeisti.
