Pasižiūriu LRT televizijos laidą „Auksinis protas“ ir įsitikinu, kiek daug spragų yra mano žiniose.
Laukiu BTV „Muzikinės kaukės“, kurios dalyviai tarsi prikelia žinomas muzikos pasaulio asmenybes ir pademonstruoja savo aktorinius gebėjimus ar jų stoką.
Mėgstu „Amerikos talentų“ pasirodymus. Kartais stebiu ir per lietuviškas televizijas rodomus talentų šou, tačiau čia erzina vedėjų nebrandumas.
Tai pasakytina ir apie diskusijų laidų vedėjus, kurie paprastai nesugeba laikyti pokalbio vadžių savo rankose.
Kaip teigiamą pavyzdį paminėčiau ankstesnes Edmundo Jakilaičio laidas. Logiškai mąstantis vedėjas išgrynindavo temą, parodydavo oponentų mąstymo skirtumus, akcentuodavo pažangos, o ne atžangos svarbą.
Vadinamosiose pokalbių laidose („Valanda su Rūta“, „Yra, kaip yra“, „Ginčas be taisyklių“) dažnai išnyksta tema ir lieka tik šou. Nepateisinama, kad montuojant studijos svečių kalbos iškarpomos pagal laidos kūrėjų supratimą, išmetamos esminės mintys.
Kita vertus, apie kokią analizę galime kalbėti, kai per dieną reikia nufilmuoti tris laidas? Į studiją suvežami žiūrovai ir pamokomi, kaip reaguoti į kalbėtojų žodžius. Visa tai primena turgų, o ne diskusiją.
Švedų dramaturgas Augustas Strindbergas teigė, kad scenoje, be dekoracijų, žiūrovų dėmesį turėtų patraukti dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus skleidžiamos mintys, jausmai.
Diskusijų šou žiūrovus prie ekrano prikaustyti taip pat turėtų mintys, o ne puošni vedėjos suknelė ir šukuosena. Jų grožis nepajėgia paslėpti lėkšto laidos turinio.
Vadinamosiose pokalbių laidose dažnai įsiplieskia pyktis, nes vedėjai visiškai nesistengia suprasti, kodėl laidos dalyvis mąsto vienaip ar kitaip. Studijos svečias iš anksto yra tarsi dėl kažko kaltas.
Kai laidose vengiama apibendrinimų, kai nenurodoma reiškinio kilmė ir pasekmė, lieka tik „triukšmas ir įniršis“ (taip pavadintas vienas Williamo Faulknerio romanas), kuris greitai pamirštamas.
Klausimas: ar tokios laidos skatina žiūrovus mąstyti, ar tik kursto priešpriešą? Lietuvos televizijų laidose daug miesčioniškumo, maivymosi, tuščio plepėjimo. Laidų kūrėjai kopijuoja vieni kitus – kviečiami tie patys žmonės, kurie nesugeba savitai mąstyti ir tik pigiai juokina publiką.
Nesudarinėju juodųjų sąrašų, tačiau Lietuvos televizijose pasigendu asmenybių.
Esu nuosekli ir aistringa žmogaus teisių gynėja. Seniai pastebėjau, kad televizijos programose vyrauja ironija ir tyčiojimasis iš lytinių mažumų, o tai reiškia pasityčiojimą iš žmogaus teisės būti savimi. Laidose „Dviračio šou“ („Info TV“) ir KK2 (LNK) prisidengiant pigiais ir šlykščiais juokeliais žeminami kitokios prigimties piliečiai.
Televizijoje per mažai skiriama dėmesio žmogaus teisių ir laisvių nagrinėjimui, pilietiškumui.