Moteris aprauda dieną, kai Vilnių iškeitė į Visaginą

Arūnas Dumalakas („Lietuvos rytas“)
Tokių kaip Jevdokinija Valentjeva Visagine – ne vienas. Kadaise susigundę geresniu gyvenimu besikuriančiame mieste, buvę vilniečiai dabar nebeturi galimybių grįžti į sostinę.
Daugiau nuotraukų (1)
Mirštantis miestas. Taip gyvenimą Visagine apibūdino 78 metų buvusi vilnietė. J.Valentjeva ilgą laiką gyveno sostinėje, dirbo gamykloje, tačiau sugalvojo persikraustyti į energetikų miestą.
Vilnių, kuriame nesilankė jau daugiau nei dešimtmetį, J.Valentjeva prisimena su liūdesiu.
Kaip ir kiti buvę vilniečiai, pasijutę įkliuvę Visagine, kur butų kainos tapo juokingai mažos. Kas kita Vilnius, kur butai kainuoja pasakiškus pinigus.
„Čia ir mirsime, pamažu Visaginas taps buvusių vilniečių kapinynu“, – liūdnu balsu aiškino J.Valentjeva.
– Kaip atsidūrėte Visagine – kaip ir kiti, ieškodami geresnio gyvenimo? – paklausė J.Valentjevos „Sostinė“.
– Ne, mano gyvenimo istorija ne tokia kaip kitų tremtinių. 42 metus Vilniuje dirbau autoremonto įmonėje darbininke.
Kai susirgo mano tėvai, teko juos slaugyti, todėl persikraustėme į Visaginą.
Palaidojau tėvus, vyrą, sūnų. Šalia jų ir pati atgulsiu. Tad apie kraustymąsi atgal į Vilnių nė svajoti negaliu.
Jeigu ne sergantys tėvai, Vilniaus į Visaginą už jokius pinigus nebūčiau iškeitusi. Visagine gyvenu jau devyniolika metų, bet čia taip ir neprigijau.
Taip kalba ir kiti, kurie prieš kelis dešimtmečius persikraustė iš Vilniaus į atominės elektrinės statybas.
Dirbdami elektrinėje jie džiaugėsi dideliais atlyginimais. Bet dabar Visagine darbo surasti vis sunkiau, gyventojai, kaip ir namai, sensta, naujų statoma vis mažiau.
– Kokį prisimenate Vilnių?
– Nuo 1957-ųjų Vilniuje gyvenau Minties gatvėje. Nors daug kas ją keikė, tą rajoną vadino negražiu, pilku, man tai – puikiausia vieta. Prisipažinsiu – ir dabar dažnai sapnuoju Minties gatvę.
Vėliau pradėta statyti kitus rajonus – Šeškinę, Viršuliškes. Naujakuriai juos gyrė, o man jie nebuvo mieli. Gražiausia taip ir liko Minties gatvė.
Vilniuje nesilankiau jau daugiau nei dešimtmetį.
Tiesa, duktė buvo nuvežusi pas gydytojus į Santariškes. Bet ar daug pro automobilio langą pamatysi?
Spėjau pastebėti, kad Vilniuje kyla daug naujų pastatų, miestas dar gražesnis nei tada, kai jame gyvenau.
Dėl to liūdesys širdį suspaudė. Man Vilniuje buvo ne tik gražu, bet ir gera.
– Tai gal bent jūsų vaikai, anūkai įleis šaknis mieste, nuo Vilniaus nutolusiame per pusantro šimto kilometrų?
– Kažin. Štai mano anūkė Visagine baigė mokyklą, įgijo specialybę ir priversta varstyti Darbo biržos duris. Ten ant jos rėkiama: „Ką, darbo negali susirasti?“ Bet juk ji to darbo nepametė.
Visagine net jauniems žmonėms nėra darbo.
Vyresniems Visagine išvis niekas nieko nepasiūlo. Todėl kadaise iš Vilniaus atvažiavę dirbti specialistai dabar džiaugiasi gavę kiemsargio šluotą, o kiti išvis prasigėrė.
Pasikalbu su kai kuriais atvykėliais iš Vilniaus. Jų nuomonė sutampa su mano – vaikai ar anūkai gali likti gyventi Visagine tik už bausmę.
Dauguma Visagino statytojų vaikų išvyko uždarbiauti į užsienį, kiti prašo paskolų, kad įsikurtų Vilniuje, Kaune, – kuo toliau nuo šito miesto.
– Viską tapote tamsiomis spalvomis. Nejaugi nėra jokios prošvaistės?
– Anksčiau ir Visagine gyvenimas virė. Dabar žmonių mažai likę. Pro mano buto langus mokykla matyti. Dar prieš keletą metų iš jos po pamokų moksleiviai būriais traukė.
O dabar vos vienas kitas pratipena. Tai kokios gali būti prošvaistės?
Dar graudžiau Visaginas atrodo pagyvenus Vilniuje. Verkiu prisiminusi ten likusias drauges. Tik telefonu su jomis pasišnekame. Jos pasakoja, kaip sostinėje aplankė naujas parduotuves, kavines, kaip gatves suremontavo, viadukus pastatė, o aš ašaras braukiu. Draugės mėgina raminti: „Tu kaip kurorte gyveni – tarp pušynų, tylu, ramu.“ O aš nuo tos ramybės greitai imsiu kaukti.
Tai galėtų būti pamoka kitiems – negalima išsižadėti miesto, kurį pamilai, nes kentėsi visą gyvenimą.
– Vilniuje daugiabučių renovavimo procesas įsibėgėja, o Visagine jis nė nepajudėjęs. Jūsų nuomone, kodėl?
– Dažnai apie tai pasikalbame su kaimynais, nors nedaug jų likę. Kai kurie išvažiavo į Rusiją, kai kurie išnuomojo butus ir išsikraustė gyventi į kaimus, nes suprato, kad mieste nepragyvens.
Apskaičiuota, kad vienas butas už renovavimą turės sumokėti 30–50 tūkstančių litų. Tokios pinigų sumos pardavus mano butą negautum, todėl kyla klausimas, kam to renovavimo reikia?
Aš pensininkė, senyva moteris, netrukus man teks kraustytis, kaip liūdnai juokauju, į kitą butą.
Panašiai kalba ir kiti pensininkai. Jie sako: „Tegul vaikai, anūkai savo namus Vilniuje renovuoja, o mes čia kaip nors pakentėsime.“
Kompensacijos už šildymą negavau ir negausiu, tad nebaisu, kad ją nurėš už tai, jog prieštarauju renovacijai. Iš valdžios gaunu tik pensiją. Bet ją juk užsidirbau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.