Noriu Jus pradžiuginti: skaitau beveik visus Jūsų rašinius ir beveik visada esu patenkintas jų forma ir turiniu. Gėriuosi Jūsų išmanymu apie restoranus, patiekalus, etiketą, gėriuosi Jūsų nestandartiniu rašymo stiliumi.
*
Žinoma, ir aš esu buvęs (net valgęs ir gėręs!) viename kitame prabangesniame restorane Lietuvoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Portugalijoje, bet jokiu būdu nesiimčiau rašyti apie tai! Valgau ir geriu, bet menkai išmanau ir apie valgius, ir apie gėrimus…
Neabejoju, kad ir Jūs esate buvęs vienoje kitoje keistesnėje mokykloje, bet vis tik gal ne tiek išmanote apie šią subtilią gyvenimo sritį, kiek aš? O rašote…
Ak, Jūs rašote ne apie mokyklos problemas, o apie mane ir žiniasklaidą? Gerai, pakomentuosiu šią pusę.
* Apie žiniasklaidą. Jūs ją gerai išmanote! Ir žinote, kad neduoti interviu yra labai rizikinga – „užgrauš“… Nenoriu, kad mane užgraužtų…
Kita vertus, galėjote pastebėti, kad, kitaip nei Jūs, per pastaruosius trejus metus aš nesu parašęs nė vieno straipsnio ar straipsnelio jokiam leidiniui! O juk jei norėčiau paverkti, pasiguosti, susireikšminti, tai tikrai parašyčiau ir, nė neabejoju, kad rasčiau spausdinančių, skelbiančių.
Apie mane. Čia jau reikia cituoti Jūsų rašinį.
„Kai kurie žmonės tiesiog nemoka pralaimėti ar pripažinti, kad ne visada viskas gyvenime būna taip, kaip jie mano esant nusipelnę.“
Aš nepralaimėjau! Dėl to ir išėjau iš gimnazijos, kad nepralaimėčiau nei aš, nei gimnazija, nei gimnazistai, nei jų tėvai. Bet Jūs to nesuprasite… Net po to, kai matėte mūsų laimėjimo triumfą.
*
„Man tai kaip tik patinka šioks toks vokiškas, bejausmis įstatymų ir procedūrų taikymas: teisingumas, jis visada šiek tiek nejautrus ir jo vykdymas nelabai primena televizijos laidas apie bėdų turgų ir apie „atleisk“.“
Ką jūs žinote apie procedūras, kurios buvo pritaikytos prieš mane? Nieko! Nes aš nieko negaliu komentuoti. Kol kas. Tai gal turėkite kantrybės?
*
„Ten (kalbate apie Mildą Dargužaitę. Ar tai etiška?) labai gera pamoka apie tai, kaip teisingus darbus dirbęs žmogus, nežinodamas ir nepajutęs, kada reikia liautis savęs gailėjus ir visiems pasakoti, kaip jį nuskriaudė, labai greitai tampa karikatūra ir pajuokos objektu.“
*
Jūs nesupratote, gerb. p. Andriau Užkalni… Mane nuskriaudė, taip, mus nuskriaudė, bet nuskriaudė taip, kad gražesnio išėjimo aš nė sapne negalėjau susapnuoti! Kaip po to aš galiu savęs gailėtis?! Žmogus pats negali pasirūpinti, kad gėris jam ateitų per kančią. Tik Likimas gali. Prašykite Likimo tos dovanos, Gerb. p. Andriau Užkalni.
*
Dabar lauksiu, kol tapsiu „karikatūra ir pajuokos objektu“. Pažadėjote, kad tai bus greitai. O jei nebus?
*
Vis tiek man patiko, kad ir apie mane parašėte, ne vien apie kepsnius…
