Kodėl Lietuvai pažymėti labiausiai tinka violetinė spalva, – apie tai esu rašęs ne kartą, tačiau dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad problemos esmė nesusiveda tik į D.Kedžio fenomeną. Lietuvoje taip pat yra visa eilė pozityvių dalykų, siejamų su violetine spalva (norite sužinoti apie tai – skaitykite mano raštus).
Tačiau tai, kad violetinė spalva vis labiau tampa kodiniu Lietuvos užšifravimu – po ataskaitos sužinos visas pasaulis.
Bijau dabar tik to, kad iš naujo sukilusios aitros nenudažytų mūsų dar ir kitomis, labiau niūriomis spalvomis. Kita vertus, nedegu dideliu gėdos raudoniu prisipažindamas, kad ankstesnėse diskusijose labai aršiai neigiau JAV slapto kalėjimo įsteigimo Lietuvoje galimybę ir kol kas tebeneigiu.
Kai faktų nedaug, yra tik galimybė plėtoti vieną ar kitą versiją (arba-arba), priešingai Seimo tyrimo ataskaitai, kurioje skelbiama, kad toks kalėjimas tarsi ir buvo, bet tarsi ir nebuvo, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia ir truputėlį nenėščia.
Ar šįkart laimėjo oponentai – didelis klausimas, nes jie taip pat a priori, be jokių faktų buvo įtikėję, kad toks kalėjimas turėjo būtinai būti, norime to ar nenorime, dėl to, kad JAV valdžia yra sugedusi, o mūsų valdžiažmogiai – parsidavę.
Kita vertus, čia kažkodėl (gal dėl spalvinių asociacijų) prisimenu ir tragikomišką oranžinių dviračių istoriją. Kaltas čia vis tik buvo ne A.Zuokas, pademonstravęs pasitikėjimą žmogaus padorumu, o tie, kurie tąkart dviračius begėdiškai išvogė, drauge pasijuokdami iš Vilniaus mero. Na, kad ir kaip žiūrėsi, vis tik labiau kalti yra ne tie, kurie tikėjo ir pasitikėjo, o tie, kurie dar kartą pamelavo.
Jeigu toks kalėjimas Lietuvoje vis dėlto buvo, tai dabar svarbiau yra ne pats jo buvimo faktas, o kas ir kodėl pamelavo prezidentui V.Adamkui?
