Norėdama, kad santuoka būtų pripažįstama vyro šalyje, lietuvaitė kreipėsi į atitinkamą tos šalies įstaigą dėl lietuviško liudijimo perrašymo. Tačiau santuokos liudijimą perrašyti įstaiga atsisakė, motyvuodama tuo, kad skiriasi sutuoktinių pavardės – žmonos pavardė viena raide (V vietoje W) skyrėsi nuo vyro pavardės.
Lietuvaitė aiškina, kad pagal Lietuvos įstatymus viską padarė kaip reikiant: remdamasi LR CK 3.31 straipsniu, kuriame numatyta teisė pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, prie savo pavardės prijungus sutuoktinio pavardę.
Tačiau suteiktoji pavardė (V vietoje W) neatiko nė vieno iš nurodytų pasirinkimo variantų. Pagal CK 3.23 str. santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas yra santuokos įrodymas. Santuokos nepripažįstant toje Europos šalyje, o iš esmės ir visoje Europoje, šeimai iškilo asmeniniai ir administraciniai nepatogumai, įrodinėjant žmonos tapatybę ir šeimos ryšį. Anot lietuvaitės, visa tai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kituose tarptautiniuose bei LR teisės aktuose numatytą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Ši lietuvaitė rugsėjo 29 d. kreipėsi Teisingumo ministeriją dėl skandalingų Lietuvos valdžios veiksmų, neleidžiančių jai pasiimti tikrąją vyro pavardę ir vietoje jos siūlant tik iškraipytą pavardės variantą. Ministerija, deja, užsiėmė žinomų klišių kartojimu apie lietuvių kalbą kaip konstitucinę vertybę, tarytum, pvz., pavardė Schwyhart (teikiu bet kokią pavardę), sugadins tą vertybę, o Schvyhart jau nesugadins ar apie tai, kad civilinės būklės aktų įrašai, pvz., santuokos liudijime – vardai, pavardės ir net vietovardžiai turi būti rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles, bet kaip tokias taisykles pritaikyti, pvz., pavardei Quebedeaux ar vietovardžiui Woolloomooloo, kur tarkim gimė jaunikis?
Vis dėlto lemiamu ministerijos argumentu tapo 1991 01 31 LR AT nutarimas „ Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ kur nurodyta, kad „LR piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus“. Kadangi santuokos liudijime buvo įrašyta iškraipyta lietuvaitės pavardė, tokia atsirado ir pase.
Tačiau tame nutarime taip pat rašoma, kad „asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame LR piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Klausimas: jeigu užsieniečio, tapusio Lietuvos piliečiu, pavardė gali būti rašoma originaliai, t.y. su ta nelaiminga W, tai kodėl jo žmonos pavardė, kurios šaltiniu kaip tik yra originali užsieniečio pavardė, negalėtų būti rašoma taip, kaip to užsieniečio pase?
Atsakyti į šį klausimą, Seimas galėjo jau prieš 20 metų, kai žinomo kalbininko Prano Kniūkštos vadovaujamos darbo grupės parengtuose „Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nuostatuose“, buvo siūloma originaliai rašyti ne tik užsieniečių, tapusių Lietuvos piliečiais, bet ir LR piliečių, sudariusių santuoką su kitos valstybės piliečiais, pavardes. Beje, nuostatuose paliktas principinis nurodymas, kad LR piliečių nelietuvių vardai ir pavardės LR pase rašomi lietuviškais rašmenimis.
Deja, šie nuostatai nebuvo oficialiai patvirtinti (kalbininko nuomone, dėl Lenkijos protesto) ir nuo to laiko mes vis dar murkdomės į užsienį nutekančių moterų pavardžių rašybos košėje. Pažvelkime atidžiau į ją. 2004 metais Seimo nariai Valerijus Simulikas ir Rolandas Pavilionis parengė Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymą, kur siūloma originaliai užrašyti užsieniečio pavardę paėmusiems sutuoktiniams ir ją gavusiems vaikams bei vaikaičiams. Deja, įstatymas dienos šviesos neišvydo.
2005 metais Seimui pateiktame analogiškame Ryto Kupčinsko projekte jau užverdama sutuoktinių košė, nes užsieniečio pavardę paėmusių sutuoktinių LR piliečių pavardės siūlomos rašyti paraidžiui, bet nenaudojant nelietuviškų raidžių. Kitokia košė atsirado tų pačių metų Lietuvos Vyriausybės pateiktame projekte, kur užsieniečių sutuoktiniams nelietuviškos raidės vėl leidžiamos. Pagal šį įstatymą tai daryti būtų leista ir mūsų tautinių mažumų atstovams, turintiems LR pripažįstamą pavardės šaltinį.
2009 metų Česlovo Stankevičiaus projekte leidžiama perrašyti nelietuvišką pavardės formą kaip bendrą sutuoktinių pavardę, bet čia nėra atskirtos užsieniečių, įgijusių Lietuvos pilietybę, ir Lietuvos tautinių mažumų pavardės, visas jas siūloma rašyti ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, t.y. originaliai. Tas pats siūloma ir 2010 metais teiktuose Andriaus Kubiliaus projektuose. Tačiau tų pačių metų Ryto Kupčinsko ir Gintaro Songailos projekte jau imperatyviai reikalaujama, kad ir užsieniečių, įgyjančių LR pilietybę, ir jų sutuoktinių pavardės būtų perrašomos lietuviška forma.
2012 metų Č.Stankevičiaus parengtame „Užsieniečių vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekte“ laikomasi jo ankstesnio projekto nuostatų, bet jis skirtas tik užsieniečiams. Pagaliau 2014 metų Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo projekte tautinės mažumos neminimos, tačiau rašoma, kad bet kuris Lietuvos pilietis, taigi ir mažumos, turintis kaip šaltinį asmens ar „kitą“ dokumentą su pavarde, užrašyta nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, gali prašyti savo bei sutuoktinio pavardę rašyti tokiais pat rašmenimis. Užsieniečių ir jų sutuoktinių pavardės lotyniško pagrindo rašmenimis į dokumentus nurašomos paraidžiui.
Taip pat šiemet pateiktame R.Kupčinsko ir dar vienuolikos Seimo narių projekte siūloma LR piliečiams visais atvejais, net ir užsieniečiams, įgyjantiems LR pilietybę, ar užsieniečių sutuoktiniams, kaip pagrindinę vartoti lietuvišką asmenvardžių formą, o kita kalba tik kaip papildomą informaciją kitų įrašų skyriuje.
Beje ši nuostata įstatyme išdėstyta gana neaiškiai: „Nelietuviška užsieniečio vardo ir pavardės forma gali būti oficialiai vartojama LR kompetentingų institucijų... Nelietuviška forma negali būtų prilyginta oficialiam vartojimui ir negali būti oficialiai vartojama...“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Seimo paprašyta, 2014 09 05 išreiškė savo nuomonę dėl dviejų pastarųjų įstatymų projektų. VLKK išvadose principine nuostata lieka LR piliečių pavardžių rašyba lietuviškais rašmenimis. Kartu siūlomos išimtys, kad užsieniečių, įgijusių LR pilietybę, vardai ir pavardės LR išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis pagal kitos valstybės išduotą asmens dokumentą. Taip pat su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio LR piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės būtų rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal užsieniečio asmens dokumentą.
Ką ši išvada reiškia? Ji reiškia, kad atsakant į LR Konstitucinio Teismo 2014 02 27 sprendimą “Dėl LR KT 1999 01 21 nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo”, kur sakoma, kad “gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR pase taisyklės nei nustatytosios AT 1991 01 31 nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" 2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal LR įstatymus iš profesionalių kalbininkų - lietuvių kalbos specialistų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu”, turi pagaliau baigtis tos begalinės Seimo diskusijos ir būti įstatymiškai įformintos VLKK išvadų nuostatos.
Jeigu jos nebus priimtos, tuomet teks suabejoti apskritai visa mūsų šalies konstitucine sąranga, o Seimo „nuopelnai” šioje abejonių byloje būtų daugiau nei gėdingi.
