Į virtualų Anapilį mane išsiuntė ketvirtadienį vadinamieji vatinukai (populiariau sakoma „vatnykai“, bet kažin, ar tai taisyklinga), Rusijos politikos rėmėjai – pasakysiu, iš kur žinau, kas jie – užversdami koordinuotais skundais socialinio tinklo „Facebook“ administraciją apie tai, kad „Andrius Užkalnis“ yra netikras vardas. Tokiais atvejais profilį atjungia labai greitai, o aiškinasi neskubėdami, kaip patyrė politikai Rasa Juknevičienė ir Remigijus Šimašius, kurie buvo užpulti taip pat.
Kai ateina moteris su dalge ir romiu mirties veidu, tai gera žinoti, kad esi ne vienas: į virtualų morgą buvo pasiųsti bičiuliai ir kolegos Algis Ramanauskas, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Haroldas Mackevičius (visi sėkmingai prisikėlė, netrinkit rankomis; prisikėlė ir rašo toliau).
Iš kur žinau, kad čia stengėsi tie patys, kurių draugai numušinėjo virš Ukrainos lėktuvus ir okupavo Krymą? Matote, tomis pačiomis dienomis abu mano portalus – „Protokolai“ ir „Laukinės žąsys“ puolė ir bandė laužyti motulės Rusijos patriotai, apie save pranešę elektroninio pašto laiškais („mes nepamirštame ir neatleidžiame“, o Dieve, kokie jūs baisūs).
Paskui jie siautėjo, siuntinėdami kiek labiau žinomiems dešiniųjų pažiūrų visuomenės veikėjams šimtus ir tūkstančius šlamšto laiškų su nuorodomis į kažkokius Palestinos populiarios šokių muzikos vaizdo įrašus ir su prikabintomis viruso programomis.
Po trijų dienų (na, norėčiau sakyti, „trečią dieną“, kaip Kristus, bet tai nebūtų teisinga) kėliausi iš mirusiųjų, „Facebook“ profilis buvo įjungtas vėl, ir štai aš vėl čia, ir galiu papasakoti, kaip atrodo skaitmeninė mirtis.
Žinoma, pirmasis pojūtis yra toks, kad staiga tavęs niekas nepažįsta ir tu esi beveik niekam nežinomas ir galbūt nereikalingas. Tie, kas turi dešimtis tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose, pripranta, kad parašius tris žodžius, įkėlus nuotrauką arba mestelėjus nuorodą, visi atkreipia dėmesį (taip, tai malonioji buvimo įžymybe dalis).
Antroji banga yra visais kanalais besikreipiantys draugai, skaitytojai ir gerbėjai – „Andriau, viskas gerai?“. Jų šimtai. Malonu. Dabar bent jau žinau, kad kai ateis toks laikas, kai kaulėta likimo ranka išjungs nebe virtualų, o žemiškąjį profilį, laidotuvėse nebus tuščia ir niekas nepasakys, kad į Pažėrų kapinių Rašytojų kalnelį niekas neatėjo. O ne, automobilių eilės drieksis iki pat Garliavos ir Veiverių, į senąją bažnytėlę įleis tik su kvietimais, o likusieji ceremoniją stebės dideliuose ekranuose, kaip per koncertą.
Trečiasis jausmas būna prisiminimas apie tai, kad „Facebook“ – dar ne viskas. Mane galima skaityti ne tik šiame portale ir laikraštyje „Lietuvos rytas“, bet ir mano portaluose, kituose socialiniuose tinkluose, kavinėse, kur kas savaitę išdėliotos mano įžvalgos apie gyvenimą su dailiu portretuku, o taip pat per radiją. Tiesa, atsidarius šaldytuvą, mano balsas dar nepasigirsta, bet 2016-2017 metais galite tikėtis ir to. Mėlyna spalva pažymėtas socialinis tinklas iš „F“ raidės, pasirodo, dar ne pasaulio pabaiga. Tas, kas riaumoja, kaip Geležinis Vilkas nuo Gedimino pilies kalno, bus išgirstas, neišvengiamai.
Ketvirtasis pojūtis, po kurio norisi išsiplauti ir ausis, ir akis, būna lavina džiūgavimų iš visų tų, kam iki pilnos laimės visą gyvenimą trūksta tik to, kad kas nors pastatytų Užkalnį į vietą.
Suvoki, kad esi didis, kai dėl mažučio skaitmeninio įvykio iš visų pusių pokši virtualūs šampanizuoto vyno kamščiai, ir pasigirsta neurotiškų balsų choras: „pagaliau“, „seniai laikas“, „pats visus blokavo, dabar pagaliau užblokavo jį“, „pamokė storą kiaulę“. Kad tik jums būtų gerai, mielieji. Aš jus nuoširdžiai mėgstu, nes kas aš būčiau be jūsų: jau daug metų jus lodau, o jūs vis šokinėjate, ir nešate man populiarumą ir paklausą.
Desperatiški ir apgailėtini, tačiau mano taip mylimi, nekentėjai varžėsi, kas nupins prabangesnę teoriją: „užblokavo, nes pilstė purvus“, „kai pats per daug žmonių įžeidi, tai tave feisbukas išjungia“, ir žadėjo susidoroti – „kada gi pagaliau išjungs jį patį“, „aš jei sutiksiu gatvėje, duosiu į snukį“.
Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurių gyvenimas toks nykus, kad jiems iš tiesų, kaip tame priežodyje, geriausia kai dega kaimyno tvartas. Jei tvartas net nedega, jie pamatys užkurtą kepsninę ir vis tiek sakys, kad dega tvartas. Kai tikrų nekenčiamo personažo nesėkmių nedaug, jie susikurs netikras, ir džiaugsis jomis, kaip paauglys džiaugiasi, pirmąsyk patyręs, kaip gera gali būti žaisti su savimi.
Per pastaruosius trejus metus šito pamačiau į valias: visos istorijos apie tai, kaip „išmetė iš BBC“, „valė tualetus, o paskui išmetė iš Anglijos“, „bankrutavo“, „nuteistas už šmeižtą“ ar „knygų niekas neperka, mačiau, dalino už du litus“ yra paguoda piktiems varguoliams ir pavydiems nevykėliams, ir man malonu ir miela, kad nors taip praskaidrinu jų gyvenimą, kur tikrai nieko geresnio nevyksta ir negali įvykti.
Aš taip atlieku savo socialinę misiją, suteikdamas teigiamų emocijų tiems, kas kitaip nebūtų jų turėję. Vadinkite tai dvasinės sriubos virtuve nuskriaustiesiems. Lenkiuosi jiems, nes ir jie yra Dievo kūriniai, tegu ir ne labiausiai pavykę.
