Tokie planai nėra naujiena Lietuvai. Šiemet baigiasi 2011–2014 metų analogiškos programos terminas. Naujas dokumentas, kuris aprėps jau dešimtmetį, buvo būtinas, nes antraip atrodytų, kad valdžia liovėsi planuoti tolesnę kovą su korupcija.
Skelbiama, kad 90 proc. dabar galiojančios programos jau įgyvendinta, ir iki metų pabaigos ketinama suspėti baigti vykdyti ir likusius sumanymus.
Tik ar tokie skaičiavimai nedvelkia biurokratiniu paukščiukų dėliojimu ataskaitose?
Akivaizdu, kad ne tai lemia kovos su korupcija sėkmę. Patikimesnis rodiklis – gyventojų apklausomis grindžiami tyrimai.
Lyginant šalių korumpuotumo lygį dažniausiai remiamasi „Transparency International“ sudaromu korupcijos suvokimo indeksu. Šįmet Lietuvai skirti 58 balai iš 100 galimų ir 39-oji vieta 175 tyrinėtų šalių sąraše. Tai vienu balu daugiau ir 4 vietomis aukščiau nei pernai.
Lyg ir būtų galima sakyti, kad Lietuva tampa mažiau korumpuota. Kita vertus, esminio proveržio per pastaruosius kelerius metus neįvyko, nors kova su korupcija – itin mėgstama ir prezidentės D.Grybauskaitės, ir daugumos partijų lyderių kalbų tema.
Realiai Lietuva pagal korupcijos lygį tėra vidutiniokė, nes į didžiulį „Transparency International“ tiriamų šalių sąrašą pakliūva ir daugybė labai korumpuotų Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos valstybių. Lyginant Lietuvą su kaimynėmis nelabai daug kuo galima didžiuotis.
Tiesa, mūsų šalis laikoma kiek mažiau korumpuota nei Latvija. Lietuva geriau atrodo ir už visų ES rodiklių uodegoje atsiduriančias Bulgariją ir Rumuniją ar didžiule korupcija garsėjančias Rusiją bei Ukrainą. Bet Estijai skirta daug aukštesnė – 17-oji vieta. Lietuvą lenkia ir Lenkija.
Vis dėlto korupcijos tyrimai Lietuvoje rodo ir kai kuriuos svarbius teigiamus pokyčius.
Per trejus metus sumažėjo kyšius duoti pasirengusių žmonių dalis – dabar savo problemas tokiu būdu sutiktų spręsti 48 proc. šalies gyventojų ir 21 proc. verslininkų.
Aišku, tai vis dar labai daug.
Visuomenės nuostatos bene labiausiai lemia korupcijos mastą. Trečius metus mažiausiai korumpuota šalimi pasaulyje pripažintos Danijos pavyzdys puikiai parodo gilumines atsparumo korupcijai priežastis.
Danija – viena pirmaujančių pasaulyje šalių pagal gyvenimo lygio rodiklius. Aukšti atlyginimai, nors ir dideli mokesčiai, leido danams sukurti socialiai saugią, gerai gyvenančią visuomenę.
Žmonės nesijaudina dėl savo ateities, nebijo prarasti darbo, pasitiki savimi, todėl nelinkę nei kam nors duoti, nei imti kyšį.
Net 84 proc. danų mano, kad paprasti žmonės gali užkirsti kelią korupcijai viešajame sektoriuje. Mūsų šalyje taip manančių tik 38 procentai.
Suprantama, naivu tikėtis, kad Lietuva galėtų greitai pasiekti Danijos socialinio saugumo ir gerovės lygį. Bet korupciją įmanoma efektyviai mažinti ir teisinėmis priemonėmis.
Antai Danijoje numatytos labai griežtos bausmės kyšininkams. Tiek Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, mėginęs išsisukti kyšiu, tiek jį paėmęs policininkas gali būti nubausti net 10 tūkst. litų siekiančia bauda ar įkalinti iki 6 metų.
Danijoje sukurta skaidri ir partijų išlaidų, verslo paramos politikams viešinimo sistema, parlamentarai kas mėnesį turi pateikti išsamią ataskaitą apie išleidžiamus pinigus.
Lietuvoje dar tik bandoma ieškoti būdų, kaip suteikti daugiau skaidrumo politikų, valdininkų ir verslo ryšiams, viešiesiems pirkimams.
Tai pabrėžiama ir naujoje Nacionalinėje kovos su korupcija programoje, numatančioje per dešimtmetį tris kartus sumažinti kyšininkavimą.
Žadama garantuoti valdžios įstaigų sprendimų viešumą, sustiprinti korupcijos prevenciją didžiausios jos rizikos – viešųjų pirkimų, sveikatos priežiūros paslaugų, aplinkos tvarkymo – srityse.
Regis, tai, kaip ir ketinimai labiau ugdyti visuomenės antikorupcinį sąmoningumą, – nenauji kovos su korupcija receptai.
Gal tiktai konkrečiau įvardytos didžiausios korupcinės rizikos sritys ir daugiau dėmesio skirta kovai su ja privačiame sektoriuje.
Bet ne programose įrašyti šūkiai, o realūs teisiniai saugikliai lemia kovos su korupcija sėkmę.
Teisinės jos užkardymo spragos gerai žinomos politikams, tačiau sprendimams priimti dar vis stinga politinės valios.
Pavyzdžiui, korupcinių bylų nagrinėjimas teismuose trunka ne vienus metus, neretai sueina senaties terminas arba patys prokurorai nutraukia ikiteisminį tyrimą. Vadinasi, būtina tobulinti baudžiamąjį procesą ar kai kuriose bylose net atsisakyti senaties.
Daug metų kalbama apie viešųjų ir privačių interesų kontrolę, bet veiksmingiau ją būtų galima garantuoti tik įvedus visuotinį turto ir pajamų deklaravimą, o politikai niekaip tam nesiryžta.
Tikrai negana ir tokių prevencijos priemonių kaip įpareigoti tarnautojus pranešti apie kyšininkavimą ar skatinti pranešėjus finansiškai. Tai duos naudos tik tuomet, jei politikai ne kalbomis, o tobulesniais įstatymais kurs vientisą korupcijos stabdymo sistemą.
