Manau, Rusija neišvengs permainų, nes ekonominė situacija prastėja
greitai. Provakarietiškoji, liberalioji kryptis atgis, nors realios
valdžios dar ilgai neturės.
Prieš pusantrų metų grupė Rusijos ekonomistų, nuolat atakuojanti
Kremlių, kad valstybė nebegalinti toliau gyventi ant energetinių
išteklių „adatos“ ir privalanti peržengti naujos techninės revoliucijos
slenkstį, demaskavo oficialią statistiką įvairiose srityse.
Avarinio gyvenamojo ploto esama ne 13 milijonų kvadratinių metrų, bet
tūkstantį kartų daugiau. Pagrindiniai fondai susidėvėję ne 48
procentais, bet dvigubai. Valstybės skola ne 50 milijardų dolerių, bet
550. Ką jau kalbėti apie dabartinę, sankcijų, situaciją.
„Ką daryti?“ skamba iš visų pakampių, ir manipuliacijos propagandinėmis
temomis nepajėgia užgožti vis didėjančio nerimo.
Technokratinės vyriausybės pasirodymas neišvengiamas, tai gali atsitikti
jau kitais metais. Tačiau ar tai turės įtakos kitokiai Rusijos užsienio
politikai? Tikriausiai ne. Todėl, kad per toli nueita ir per toli
Rusijai leista nueiti.
Net jeigu „atsitiktinai“ liberali valdžia ir gautų šansą, o tai šiais
laikais nėra visiškai neįmanoma, dabartinė užsienio politika nebūtų
radikaliai keičiama, o užgrobtų teritorijų klausimas būtų nukeltas į
tolimą ateitį.
Sunku įsivaizduoti politikų grupę, kuri vėl imtųsi keisti jau suformuotą
visuomenės daugumos nuomonę. Ji pradėta ugdyti nuo deginimo visa, kas
gyva, Čečėnijoje, negailint net savų teatre Maskvoje, Beslane, taip pat
po karo Gruzijoje.
Jeigu Vakarai būtų aktyviau palaikę ano meto
Gruzijos vyriausybę ir tinkamai sudėlioję vertinimo akcentus,
dabartiniai Rusijos veiksmų scenarijai būtų bent jau atsargesni.
Deja, Vakarai Abchaziją ir Pietų Osetiją paliko likimo valiai. Jos bus
prijungtos prie Rusijos jau kitais metais. Ir pačiu palankiausiu
Rusijai metu, nes Gruzijoje pasipriešinimas paralyžiuotas: labiausiai
priešinasi M.Saakašvilio bendražygiai, bet patį buvusį prezidentą
persekioja teisėsauga.
Net geriausius norus galbūt kada nors turėsianti „kitokia“ Kremliaus
politika kažin ar pajėgtų kitaip perdėlioti politinį žemėlapį.
Kita aplinkybė, iš esmės sunkinanti liberalios Rusijos atsiradimo
tikimybę, yra kultūrinė ir istorinė šios šalies tradicija.
Provakarietiškos orientacijos „zapadnikų“ ir slavianofilų priešprieša
raudona linija eina per visą Rusijos istoriją. Rusijos politikai gali
pasirinkti barikadų pusę, bet kultūros ir istorijos suformuotų nuostatų
neįveiks.
V.Putinas remia slavianofiliją ir ja remiasi, demonstruoja tai savo
elgesiu, skatina idėjinę sklaidą, į kurią mes be reikalo numojame ranka,
laikydami tai propaganda. Rusų civilizacijos institutas kasmet
išleidžia kelias dešimtis studijų, skirtų tapatybės problemoms.
Valstybė remia ir reklamuoja romanus, kino filmus istorine tematika.
Kryptingai, didžiavalstybinės savimonės ugdymo linkme reformuojama ir
švietimo sistema. Tokių užmojų, ko gero, nėra nė vienoje dabartinėje
pasaulio valstybėje.
Didelį įspūdį žmonėms padarė sovietinių laikų didžios dalies disidentų
perėjimas į V.Putino pusę. A.Solženicynas atsisakė apdovanojimo, kurį
suteikė B.Jelcinas, ir paėmė jį iš V.Putino rankų. Vienas pastarųjų
A.Solženicyno interviu, kuriame aiškinama, kodėl jis remia V.Putiną ir
jau nebepyksta ant KGB, sukrėtė Vakarus.
Liberalai kritikuoja V.Putiną ir jo aplinką dėl sparčiai prastėjančios
ekonomikos, bet tai tik dalis problemos. Dvasinio gyvenimo srityje
liberalai bejėgiai, todėl Rusijoje jie niekada nebus populiarūs. Ir vis
dėlto reikia pritarti eurokomisaro V.Andriukaičio minčiai, kad Rusijos
negalima palikti be lango.
Prieš dvejus metus Vilniuje dabartiniam Kremliaus režimui
nepasiduodantys visuomenininkai supažindino, kokia yra vien pagal
įtarimą už grotų sodinamų Rusijos smulkiųjų verslininkų padėtis, tačiau
didesnio dėmesio nesulaukė. Iš kelių trumpų atpasakojimų visuomenė taip
ir nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta.
Beveik visa apžvalginė politologija tapo putinocentristine arba net
mistine, matančia Rusijoje kosminį blogį. Mano manymu, Lietuva, jeigu
nenori likti didžiosios politikos šešėlyje, situaciją Rusijoje turėtų
analizuoti ne menkiau, nei tai daro tos valstybės blaiviau mąstantieji.
Šiais laikais vienalinijinė prognozė neperspektyvi. Norint pasirinkti
optimalų santykių su Rusija variantą, jų reikia turėti bent kelis. Net
nesitikint greitų permainų Kremliaus užsienio politikoje, dabar prasti
Lietuvos ir Rusijos santykiai nesitęs metų metais. Lietuva ir pati
galėtų praverti langą.
Vienintelis tinkamas šiuo metu formatas girdėti, ką sako kita pusė, yra
diskusija. Kodėl joje negali dalyvauti ir tie, kurie remia V.Putiną?
Dabar ginčijamės patys su savimi ir rungtyniaujame, kas griežčiau
pasisakys. Pagaliau ar vien politika yra diskusijų vertas objektas?
Mokslas, ypač baltistika, nepolitizuotos istorikų diskusijos,
šiuolaikinio teatro režisieriai ir aktoriai, filosofija ir kultūrologija
kur kas labiau pritrauktų žmones prie TV ekranų, nei akyse nykstantys
begaliniai tų pačių veidų disputai apie kovą su korupcija.
Bet kas tokias diskusijas pradės?