O kas įkvepia kauniečius kiekvienais metais galvoti, kurti, stebinti miesto svečius ir save pačius?
„Oho, kaip gražiai pavyko!“, - giria ne vienas.
Kauno eglė tamsoje, atrodo, tuoj pakils į viršų. Ją sulaiko tik plasnoti tinginti Baltoji gulbė. „Pabūk ant žemės, - tarsi paprašė, - ir taip jau daug išskrido į Londoną, Dubliną“.
Bet daug ir sugrįžta. Bent šventėms. Kaunas atgyja, senamiesčio barai ir restoranai šurmuliuoja, Laisvės alėjos link, paskui Kalėdų senelį, nukaukši gražuolė snieguolė. Daugiau šviesos, daugiau linkėjimų ir laimės.
Net ir tie, kurie į Kauną atvyksta tik dėl lobių prekybos centrų lentynose, galiausiai susigundo pasukti į miesto centrą.
Nejučia sušyla. Bet kitaip negu per lenktynes su vežimėliais: Senamiestis, Laisvės alėja šildo švelniai, ramiai kaip D.Dolskio daina.
Miesto grožį atgaivinti nesunku - reikia noro, išmonės ir šviesos.
Tad sekmadienį per šv.Mišias vienoje iš Kauno bažnyčių kunigas tars: „Šviesa perskrodžia tamsą, o tamsa šviesos - ne“.
Šviesos fontanais Kaune pasigėrėti galima Laisvės alėjos ir Daukanto gatvių sankirtoje, taip pat Steigiamojo Seimo aikštėje.