Ar galima dar kažką pridėti prie to, kas jau pasakyta apie įvykį? O geras tonas šiandien reikalauja nekalbėti daugiau negu reikia apie valdančiosios koalicijos partijas, ypač apie keistuosius socialdemokratų partnerius, nes visos potekstės daugmaž akivaizdžios, o kaišioti lazdą į širšių lizdą vardan pasismaginimo, nėra labai išmintinga.
Daug paprasčiau yra diskutuoti apskritai apie principus su anoniminiais personažais, nukreipti ugnį į šiaudų kūlį arba užtvatinti tokį nieko tikrovėje neatitinkantį muliažą kaip Mikis Pupkus, kaimietis runkelis ar pan. Kita vertus, čia ir nesiruošiu veltis į politologinio pobūdžio apibendrinimus ar sukonkretinimus, apsiribodamas tik keliomis pastabomis, liečiančiomis egzistencinius žmogaus likimo viražus.
Vertas dėmesio yra faktas, kad TT partijoje skandalingai baigėsi Mazuronių epocha. Trumpai tariant, V.Mazuronis ilgai buvo partijos ir jos lyderio figos lapelis, kuris dabar dėl kažkokio neapsižiūrėjimo ėmė ir nukrito su baisiausiu trenksmu ir keistu džeržgesiu . Na, iš tiesų situacija jau nėra tokia triviali kaip kažkas būtų linkęs galvoti, nepaprastumas dabar tiesiog bado akis.
Visos kalbos apie R. Pakso partijos prorusišką orientaciją atrodė laužtos iš piršto, visos negeros legendos subliukšdavo, kai tik partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas V.Mazuronis įlipdavo į tribūną.ir pradėdavo diskutuoti. Net TT partijos lyderių pasisakymų disonansai pernelyg nekrito į akis, nes laibųjį V. Pakso balselį pastaruoju metu nustelbdavo sodrus V.Mazuronio baritonas, kalbėjimą užuominomis oratorystės užmojai, be to, visa tai galėjo kažkam atrodyti kaip vidinė diskusija, sveikintina nuomonių įvairovė, nežiūrint net kardinalių skirtumų tarp stovyklų. Galbūt tokia padėtis buvo net savotiškai paranki partijai, bet, kaip atrodo, laikui bėgant visiems apkarsta prievolė dėvėti svetimą kaukę.
Ištikimiausias V.Pakso ginklanešys praaugo savo šeimininką beveik visomis prasmėmis, - taip kartais gyvenime būna, nutinka, Jeigu norite, V.Mazuronis – tai gegužiukas, kuris praaugo netikrą tėvą ir motiną. Kita vertus, jeigu mūsų gegužiukui dabar liūdna, tai priminkime, kad jis pats, nieko neverčiamas pasidėjo V. Pakso lizde ir savo noru išsiperėjo kaip didžiausias to lizdo oratorius. Tačiau suprantame, kaip sunku palikti gimtąjį lizdą, net jeigu tėvas ir motina (viename asmenyje) buvo netikri.
V.Mazuronis pastaruoju metu ne tik kalbėjo, bet ir veikė prieš V. Paksą, iliustracijos dėlei užteks prisiminti principinį susirėmimą dėl skalūnų dujų žvalgybos darbų, nekalbant kol kas apie kitus atvejus. Tačiau, kaip atrodo, net ne V.Paksas yra didžiausias V.Mazuronio (tėvo) ir A.Mazuronio (sūnaus) antipodas, ne koks nors kitas šuns papas, o, baisu net ištarti, aršiausias skalūnų priešas, Lietuvos simbolių niekintojas, Krymo okupacijos pašlovintojas – indėnų draugas R.Žemaitaitis.
TT partijos suvažiavimo batalijos parodė, kad, išstūmus Mazuronį bet kokiu pavidalu – sūnaus ar tėvo - už ribų, partijos vėliavnešiu tampa pats R.Žemaitaitis. Ar tai reikia , be visa ko kito, vertinti kaip faktą, kad partija dabar apsinuogino visa savo esme, pasiekė aukščiausią saviidentifikacijos tašką arba net jau įžengė į agresyviojo ekshibicionizmo stadiją? Kas žino, kas žino...
Manding, net ir euroskeptikai mūsuose būna dviejų rūšių, t. y. vieni užgimsta iš pertekliaus, kiti dauginasi iš trūkumo. Apie tai - kada nors kitą kartą.
