Šių metų pradžioje buvo parengtos Baudžiamojo kodekso pataisos, o praėjusį mėnesį teisingumo ministras Juozas Bernatonis Seimui pateikė jas svarstyti, rašo „Lietuvos rytas“. Jomis siekiama patikslinti bausmes ir sumažinti įkalinimu nuteistų asmenų skaičių, pakeičiant nelaisvę bausmių atidėjimu, laisvės apribojimu, baudomis, elektroniniu sekimu.
Tai būtų taikytina finansinių nusikaltimų, kontrabandos, muitinės apgaulės, neteisėto turto legalizavimo, piktnaudžiavimo atvejais, jei asmeniui gresia ne daugiau kaip 6 metų laisvės atėmimas.
Kol Seimas svarstys šias pataisas, perpildytose kamerose kalintys žmogžudžiai ir smurtautojai turės pasispausti – vietos reikia naujiems kaliniams, nors jie bausmę galėtų atlikti ir visuomenei naudingesniu būdu.
Ar Lietuva subrendusi tokiems pokyčiams, kai dauguma žmonių tvirtai įsitikinę – sukčiaus vieta tik kalėjime?
Bausmė – po 17 metų
47 metų Dalius Repčys - buvęs vienos didžiausių statybos įmonių Lietuvoje „Statybų angaras“ įkūrėjas ir vadovas.
Lapkritį Aukščiausiasis teismas priėmė galutinę nutartį – 2 metai kalėjimo, nepakeičiant bausmės bauda ar laisvės suvaržymu.
Bausmė verslininką pasivijo po 17 metų trukusio teisinio persekiojimo ir bylinėjimosi už finansinių dokumentų klastojimą.
„Suprantu, kad kalėjimo bausmės jau niekas nepakeis. Tačiau noriu papasakoti savo istoriją, kuri kaip veidrodis atspindi verslo nepriklausomoje Lietuvoje pradžią, verslininkų patirtus praradimus, skaudžias netektis ir netobulus mūsų įstatymus, kurie privesdavo arba prie bankroto, arba prie dokumentų klastojimo“, – ištarė D.Repčys.
Praūžė bankrotų banga
1993-ieji. Nepriklausomybės pradžioje lyg grybai ėmė dygti pirmosios didelės statybų kompanijos, bet vėliau joms teko bankrutuoti.
Išliko tik kelios, kelis kartus keitusios pavadinimus, įveikusios besikeičiančių įstatymų džiungles ir smaugiančius mokesčius.
Šis kelias nusėtas mįslingomis verslininkų mirtimis, savižudybėmis ir šeiminėmis dramomis.
„Verslą pradėjau 1993 metais. Buvau pilotas, baigęs lakūnų mokyklą Ukrainoje. Po to studijavau Vilniaus universitete prancūzų kalbą, Prancūzijoje baigiau vadybos mokslus – statybų centrų kūrimą. Jūra atrodė iki kelių, viską žinau.
1996 metais Vilniuje valdžiau didžiausią statybos darbų ir statybos medžiagų pardavimo centrą – „Statybų angaras“.
Mano įmonės darbai net pateko į statybos mokslo vadovėlius. Pirmieji į Lietuvą atvežėme modernių pastatų šiltinimo medžiagų.
Pro Lukiškių kalėjimo kameros ketvirtajame aukšte langus galėjau gėrėtis savo įrengtu pastatu Kražių gatvėje“, – nelinksmai šyptelėjo D.Repčys.
Euforija greitai baigėsi. Po kelerių metų viena po kitos didžiosios verslo įmonės dėl įvairių aplinkybių ėmė bankrutuoti. „Statybų angaras“ žlugo 1997 metais, 100 darbuotojų nebebuvo iš ko mokėti algų.
D.Repčys buvo suimtas, netrukus paleistas, prasidėjo bylos.
1999 metais jis grįžo į statybos verslą ir įkūrė įmonę „Naujasis arsenalas“, kad grąžintų skolas. Tačiau trenkė Rusijos krizė.
Algos ar mokesčiai?
„Vieną rytą net penki objektai tapo nemokūs. Kad nepasidaryčiau naujų skolų ir galėčiau atiduoti senas, ėmiau daryti nusikaltimą, kuris buvo įvardytas kaip dalinis pinigų plovimas.
Tais laikais tai buvo paplitęs reiškinys.
Įmonėms, su kuriomis aš dirbau, buvo sunku, smaugė pridėtinės vertės mokestis (PVM).
Jei reikėdavo pasirinkti – ar mokėti atlyginimus, ar kokiu nors būdu atidėti dalies PVM mokėjimą, rinkdavosi atidėti PVM. Juk PVM atidėjimas verslininkams buvo kaip oro gurkšnis.
Tuo metu dar nebuvo galima sudaryti mokesčių paskolos sutarčių. Įmonės gelbėdavosi prašydamos mano įmonei užrašyti didesnes sumas už atliktus darbus. Jos parodydavo didesnę veiklos apimtį ir PVM sumažėdavo.
Tokius dokumentus pasirašinėjau 2002–2007 metais. Tikrai nežinojau, kad darau nusikaltimą. Verslininkai žinojo, kad Mokesčių inspekcija tai pastebės.
Bet paprastai būdavo pasiūloma susimokėti likusį PVM ir baudą, taip jie ir padarydavo. Daug to meto įmonių tai patyrė, nedaug iš tų laikų išliko, dauguma bankrutavo“, – atskleidė pirmųjų verslininkų veiklos ypatumus D.Repčys.
Įkalino tik vieną
– Kodėl taip ilgai, net penkerius metus, Mokesčių inspekcija neaptiko pažeidimų? – paklausiau D.Repčio.
– Aptiko, bet nesustabdė. Finansinių nusikaltimų tyrėjams ir prokurorams reikėjo, kad nusikaltimas būtų kuo didesnės apimties, todėl 5 metus tik stebėjo.
Per tuos metus valstybė išleido dar 250 000 litų teisiniam persekiojimui. Ką tai sako apie nusikaltimų prevenciją Lietuvoje? Juk ir dabar tas pat vyksta.
Pagal Konstituciją valstybė negali kurti nusikaltimo, provokuoti verslininko. Yra įmonių, kurioms pavyko teisme tokius kaltinimus atmesti susimokant tik minimalią žalą.
– Jūs pasirašėte neteisingus dokumentus su 19 įmonių – tai UAB „Antėjas“, „Bazaltas“, „Grigera“, „Lemora“, „Liudmilos stilius“, „Lispimex“ Anykščių filialas, „Medžio apdaila“, „Metalo verslas“, „Monvilas“, „Morena“, „Neries vandenys“, „Pegirus“, „Skuba“, „Statybų sprendimai“, „Skarmeta“, „Viktima“, „Viktosa“, „Viskas sportui“, „Vlazis“.
Kokia žala dėl to buvo padaryta ir koks tų įmonių bei jų savininkų likimas?
– Teismas nurodė, kad aš atsakingas už 1,7 mln. litų žalą, kurią tos 19 įmonių padarė valstybei per 5 metus, nors buvo aišku, kad aš tų pinigų negavau. Net nenustatyta, kokią naudą iš to turėjau. Ji buvo labai minimali.
– Ar ta 1,7 mln. litų žala atlyginta?
– Visiškai. Dar ikiteisminio tyrimo metu įmonės sumokėjo žalą ir dar 50 000 Lt baudų. Nė vienas verslininkas nebuvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme. Tik aš vienas.
– Kodėl?
– Tokia esą yra teismų praktika.
– Ar jums nebuvo pasiūlyta sumokėti baudą?
– Prašiau to. Turiu naują verslą, moku mokesčius, pajėgčiau mokėti baudą. Bet teismai į tai neatsižvelgė.
– Kodėl bausmė jus atsivijo tik dabar, 2014 metais?
– Mano byla į Vilniaus apygardos teismą buvo perduota 2009 metais. Bet iš pradžių buvo išnagrinėtos tų 19 įmonių bylos.
Todėl man negalioja ir senaties terminas, kuris dabar nuo 10 metų pailgintas iki 15 metų.
Verslą lydėjo tragedijos
Savižudybės, šeimų dramos, bankrotai, areštai, kalėjimo gultai, psichiatrijos ligoninių palatos – tokios dramos lydėjo pirmųjų šalies verslininkų veiklą.
Šį kelią teko nueiti ir D.Repčiui.
2009 metais, kai D.Repčio byla nukeliavo į teismą, nusižudė jo 13-metė duktė.
„Radome ją namie pasikorusią. Vaikas neištvėrė tvyrančios įtampos. Mane buvo ir pagrobę.
Aš – tai suimamas, tai paleidžiamas. Kai pirmą kartą buvau suimtas 2007 metais, vaikas patyrė didelį smūgį. Buvome nusipirkę butą. Nuolat buvo grasinama iš jo išmesti šeimą. Vaikai tai nuolat girdėjo.
Mano pirmoji šeima jau buvo dėl tos įtampos iširusi, bet vaikus su žmona auginome drauge.
Matėme, ką duktė patiria. Ji pjaustėsi venas, buvo įvairių nelaimės ženklų, bet nežinojome, kaip jai padėti.
Mano verslas šeimai nulėmė ne tik finansinį bankrotą, bet ir skaudžiausius žmogiškus praradimus“, – pripažįsta verslininkas, šiuo metu sukūręs antrą šeimą ir su dviem vaikais gyvenantis nuomojamame vieno kambario bute.
Buvo suimtas ligoninėje
Po dukters savižudybės visai verslininko šeimai nuolat reikėjo psichiatro pagalbos ir gydymo.
Pats D.Repčys pakliuvo į Psichiatrijos ligoninę Vasaros gatvėje, po to – Naujojoje Vilnioje. Tuo pat metu vyko teismai.
„Nuo tada nuolat turiu gydytis. 2010 metais man buvo nustatyta depresija. Į ligoninę turiu atsigulti reguliariai – rudenį ir pavasarį“, – neslėpė D.Repčys.
Tačiau būtent tuo metu, kai gydėsi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, jis 2012 metų lapkričio 15 dieną buvo suimtas antrą kartą.
„Niekur nesislapsčiau, į teismus vaikščiojau, kai nesirgdavau. Teisėjai mano buvimo vietą žinojo. Teismo prašymu atlikus psichiatrijos ekspertizę, man diagnozuotas paranojinis sutrikimas.
Galėjo man skirti tik atvesdinimą – nebūčiau pasipriešinęs. Mane suėmė dviejų kreditorių reikalavimu.
Nuo 1997 metų, kai žlugo įmonė, buvo likę tik du kreditoriai: bendrovei „Kabrioletas“ buvau skolingas 2000 litų, o bendrovei „Soltis“ – 4000 litų. Skolas atidaviau.
Nepaisant to, į ligoninę atvyko konvojus.
Savaitę gulėjau 7-ajame vyrų skyriuje, mane gydė gydytoja Asta Abaravičienė.
Gydymas buvo tik pradėtas. Išvakarėse mane išsikvietė gydytojų konsiliumas. Mano gydytoja tik sėdėjo ir raudonavo.
Klausinėjo manęs, kodėl atsiguliau į ligoninę, lyg nežinotų, nuo ko mane gydo.
Man nieko nepasakė, skyrė vaistų ir išleido į palatą.
Kitą rytą atvyko konvojus, trys seselės greitai surinko mano daiktus ir buvau išvestas iš ligoninės.
Antrankius uždėjo jau automobilyje. Išeidamas paklausiau gydytojos: „Kodėl mane atiduodate?“ Ji atsakė: „Mes tik vykdytojai“ ir nieko nepaaiškino. Norėčiau dar kartą jos to paklausti“, – atsiduso D.Repčys.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė, nuvykusi į ligoninę, paklausė. Sutrikusi gydytoja tik paaiškino, kad ligonio D.Repčio gydymas buvo baigtas.
„Per savaitę?“ – liko man tik nusistebėti.
Kodėl laikė už grotų?
„Dėl tokio konstitucinio savo teisių pažeidimo parašiau skundą Apeliaciniam teismui, jis buvo atmestas – esą tokį pat gydymą numato ir kalinimo įstaiga. Bet kalėjime likau visai be vaistų.
Išsireikalavau, kad mane paguldytų į kalėjimo ligoninę, nes kameroje visiškai ėmė temti protas.
Čia gydytoją gali išsikviesti tik praėjus kelioms dienoms ar savaitei po to, kai parašei prašymą.
Gydė tokiais vaistais, kad aš ėmiau virsti daržove. Atsisakinėdavau, tada grasindavo – negausi ir maisto!
Pagaliau iš Lukiškių paleido po trijų mėnesių, įsikišus Žmogaus teisių stebėjimo institutui“, – prisimena D.Repčys, tuo metu parašęs ir savo pirmąjį laišką „Lietuvos rytui“.
Įdomiausia, kad per tą laiką taip ir neįvyko nė vienas D.Repčio teismo posėdis.
Tai kam reikėjo žmogų su trenksmu suimti ligoninės palatoje nusižengiant įstatymui, nes suėmimas taikomas esant pavojui, kad žmogus slėpsis, darys naujus nusikaltimus ar be priežasties neatvyks į teismą.
Vėl dėl efekto ir kryžiuko pareigūnų ataskaitoje?
Sės valstybei ant sprando
D.Repčys teigė nesibaiminantis kalėjimo ir rasiantis jėgų skirtai bausmei atlikti. Tik ar ji esanti pamatuota?
Kas visuomenei būtų geriau – savo šeimą išlaikantis, sėkmingai verslą plėtojantis, valstybei mokesčius ir dešimčiai darbuotojų algas mokantis verslininkas, ar dvejus metus už jau atlygintą finansinį nusižengimą kalintis, savo verslą vėl sužlugdęs ir šeimą be pragyvenimo palikęs žmogus?
„Nenužudžiau, nesmurtavau, neprievartavau, nevogiau. Žala seniausiai atlyginta. Dirbčiau, mokėčiau baudą, kurčiau naujas darbo vietas, išlaikyčiau šeimą. O dabar pats tapsiu išlaikytiniu kalėjime.
Mažus vaikus auginančiai ir dirbti negalinčiai žmonai bus mokama 350 litų socialinė pašalpa, iš kurios reikės pragyventi.
Vaikai lankosi Vaiko raidos centre, nes nuo įtampos namie jie tapo labai neramūs, reikia specialistų pagalbos.
Kam geriau, kad sužlugs ir verslas, ir šeima? Naują verslą kūriau 7 metus. Dirbti buvo labai sunku, nes nuolat vyko teismai, gyvenau namų arešto sąlygomis.
Negalėjau darbų planuoti į priekį – tik iki teismo posėdžio.
Bet teismai neįvertino, kad toks ilgas teismų laikas taip pat yra bausmė. Lietuvoje į bausmės laiką neįskaičiavo pusketvirtų metų namų arešto, kuris buvo labai griežtas, nors kitose šalyse, net Latvijoje, įskaičiuojamas.
Per penkerius metus sumokėjau 31 000 litų PVM. Rengiamės dalyvauti „Metų gaminio“ konkurse. Įmonėje dirba 10 žmonių, ketiname sukurti dar penkias darbo vietas. Bet skolų neturinti, mokesčius mokanti įmonė bus sužlugdyta“, – apgailestauja verslininkas.
Ar Seimas priims pataisas?
Reali galimybė D.Repčiui išvengti kalėjimo būtų Seimui patvirtinus Baudžiomojo kodekso pataisas.
Bet jos gali įsigalioti tik naujoms byloms, jei Seimas nutartų įdėti papildomus saugiklius, kurie neleistų persvarstyti už finansinius nusikaltimus jau nuteistų kalinių bylų.
„Lietuvos rytą“ konsultavę teisininkai tvirtino, kad tokie saugikliai būtų antikonstituciniai. Įstatymas numato, kad švelnesnis įstatymas turi grįžtamąją galią.
Kaip reaguos visuomenė?
Europoje už finansinius nusikaltimus, jeigu machinacijos neįvertintos ilgais kalinimo metais, praktikuojama paskirti finansinę bausmę.
Reali kalėjimo bausmė trunka vidutiniškai 3–4 mėnesius.
Bet ar tokias Baudžiamojo kodekso pataisas, jei jos Lietuvoje ir įsigaliotų, teigiamai sutiktų mūsų visuomenė? Ji nenoriai priima diskusijas apie tai, kad dalis kalinių galėtų išeiti į laisvę, o finansinius nusikaltimus padarę asmenys atsipirktų baudomis.
Šalyje, kurią skandina ne tik žiaurūs kriminaliniai nusikaltimai, bet ir didžiulis finansinių nusikaltimų mastas, sunku pakeisti nuomonę, kad geriausia bausmė bet kokiam nusikaltėliui yra tik kalėjimas.
Lietuvos kalėjimai – perpildyti
* Statistika skelbia, kad Lietuvoje dauguma nuteistų asmenų gauna realią kalinimo bausmę.
* 2014 metais šalyje buvo 9729 kaliniai, 100 000 gyventojų jų teko 315.
* Pagal šią statistiką Europoje Lietuvą lenkia tik Rusija ir Baltarusija.
* Perpildytų kalėjimų kaliniai 2013 metais prisiteisė iš valstybės 187 000 litų. Išleidusi iš kalėjimo tūkstantį kalinių, kaip dabar ketinama, valstybė per metus sutaupytų 20 mln. litų.