Ne. Tai ne pokštas. Vyriausybė prispyrė vietos valdžią iki kitų metų pradžios nustatyti zonų, kuriose draudžiama prekiauti alkoholiu, atstumus iki bažnyčių, ugdymo įstaigų, statutinių tarnybų, sveikatos priežiūros įstaigų, kalėjimų.
To reikalaujantis Alkoholio kontrolės įstatymas iš pirmo žvilgsnio ne toks baisus kavinėms ar alkoholiu prekiaujančioms parduotuvėms, nes numatoma gana didelė draudžiamos zonos skalė – nuo metro iki 200 metrų.
Bet kai Vilniaus miesto taryba ėmė ieškoti ir verslui, ir blaivybei bei dorybei tinkamo atstumo, prasidėjo kebeknė. Meras A.Zuokas pasiūlė, regis, vienintelę protingą išeitį – senamiestyje, kur bažnyčios, mokyklos, kavinės ir viešbučiai vienas šalia kito, apibrėžti vieno metro draudžiamąją zoną.
Vis dėlto daliai tarybos narių toks variantas pasirodė pavojingas.
Ką reiškia metras? Kas bus, jei koks verslininkas pastatys medinį kioskelį-aludę per žingsnį nuo Katedros?
Tiesa, Briuselyje teko matyti didelę aludę ir net lauko tualetą prie pat bažnyčios sienos. Bet ten – kas kita, o mes juk gyvename Marijos žemėje.
Dar baisiau, kad šis įstatymas galioja ir atgaline tvarka. Tiesa, tik į vieną pusę.
Pavyzdžiui, jei pastate, kur dar nuo kapitalizmo atkūrimo laikų veikia kavinė, įsikuria odontologijos kabinetas, ta kavinė netenka licencijos prekiauti alkoholiu, nors ir silpnu alumi. O sveikatinimo ar švietimo įstaigos gali steigtis kur nori.
Vilniaus tarybos nariai susiėmė už galvos, kai kurie net pasiūlė kreiptis į Konstitucinį teismą.
Gal iš tiesų tik šio teismo išminčiai gali išmatuoti, kiek metrų nuo bažnyčios iki kavinės nepaniekintų Konstitucijos dvasios?
