Po to, stebint žodžių purslojimus ekrane ir mimikų kaskadas, laikas – tai išsitęsdavo, tai sutrumpėdavo, kartais būdavo net labai linksma, kartais – išties nelabai.
Dešimtoji V.Putino spaudos konferencija ypatinga, putiniška to žodžio reikšme, kaip atrodo, vis tik nebuvo visiškai eilinė, ji labiau priminė neeilinį bandymą gelbėti rublį su privalomo pademonstruoti optimizmo pagalba, todėl holivudinės dvasios čia buvo ne mažiau kaip labai panašiai pavadintame filme.
Arba galima pasakyti dar ir kitaip: režimas, gelbstint ekonomiką, pasinaudojo savo paskutiniu koziriu, o būtent V.Putino neatremiamo (?) žavingumo, vado ramybės ir pasitikėjimo savimi inscenizacija ir forsuota stilizacija. Ar bent tai padės rublio sveikatai – laikas parodys.
Dabar iš tiesų bent pats sau privalau atsakyti – ką reiškia tas ypatingas rusiškos tikrovės atvejis, kai vienu iš svarbių valdymo svertų tampa vadinamosios V.Putino spaudos konferencijos.
Kaip visiems nesunku pastebėti, čia, švelniai tariant, peržengiami žanro rėmai, t. y. spaudos konferencija paprastai skirta trumpiems dalykiniams pranešimams ir patikslinimams, mūsų aptariamu atveju tampa didingo panoraminio virsmo, užsitęsiančio eilę valandų, įkūnijimu, kažkokiu vos ne stebukliniu apsireiškimu, tautos ir herojaus susitikimo mito ekranizacija.
Tą didingumo arba, tiksliau tariant, pseudodidingumo įspūdį drumsčia tik mano, stebėtojo iš anos ekrano pusės, nuodėminga mintis – kaip jie, V.Putinas ir kiti, ten tiek ilgai iškenčia be tualeto, kavos pertraukėlių ir pan., ar verta šitaip save kankinti? Dar ta proga leisiu sau paspėlioti ir pasapalioti – o gal jau yra išrastas koks nors virtualus nusilengvinimo būdas arba, tarkime, teleportacinis personažo susidvejinimas, kai vienas lieka sėdėti prie stalo susitikimo vieta virtusioje salėje, o kitas laisvai įeina ir išeina, kur tik nori klajoja?
Neįtikėtina, bet V.Putinas pradėjo savo įžanginį pasisakymą vėl paminėdamas visą daugybę augimo rodiklių. Pasirodo, net rublio vertė išaugo, lyginant, žinoma, su juoduoju antradieniu. O kalbant apie ateitį, žiūrint į priekį, nuo žavių perspektyvų pradeda svaigti galva, esą šalies augimas ateityje tiesiog neišvengiamas, Rusijos ekonomika yra pasmerkta vystytis, užkopti į pačią viršūnę. Esą visi išbandymai Rusijai išvirs tik į naudą, o naftos kainos, neprailgus belaukiant, vėl strimgalviais ropšis į viršų. Pagaliau viskas nusigiedrys, išauš rusų pasaulio teisybės ir skriaudų atsiteisimo diena.
Kokiam žanrui šitokią poringę priskirtumėte? Pats būčiau linkęs tokį paskubintą optimizmą, peraugantį į komizmą, pavadinti negrabiu danties užkalbėjimu.
Skirtingai nei kai kurie kiti komentatoriai, ilgai klausęs taip ir nesugebėjau išgirsti kokių nors V.Putino retorikos pokyčių, aptariant santykius su Vakarais, atsakant į klausimus apie susiklosčiusią padėtį Ukrainoje. Vėl vyravo tulžingas žodis, kartais ciniškas išsisukinėjimas, apskritai tamsi melo dvasia.
Daugelį pradžiuginusi V.Putino užuomina apie tai, kad Ukraina galėtų išlikti vientisa politine erdve, buvo išsakyta, kaip pasirodė bent šių eilučių autoriui, su lengvai numanoma išlyga, jog tokį šansą šalis neva išsaugotų tik tada, kai atsiribotų nuo Vakarų pasaulio ir pripažintų Rusijos dominavimą.
Taigi – nieko naujo, visai nieko naujo mums nepasakė bjaurusis markizas.
