Tokia situacija įprasta: politikai, politologai, apžvalgininkai ir
ekspertai mielai kalba apie padėtį Rusijoje, jos veiksmus Ukrainoje,
bando prognozuoti V.Putino likimą, viliasi, kad Rusijoje kils maištas, o
kritiškos pastabos apie Lietuvos užsienio politikos sprendimus
paliekamos „mintyje“.
Drąsiau Lietuvos vadovus dėl užsienio politikos kritikuoja tik anonimai.
Dažniausiai tie patys, nuolatiniai, netiesioginiai radijo ar TV laidų
dalyviai.
Atsargius Lietuvos piliečių vertinimus lėmė kelios priežastys.
Pirmiausia staiga pasikeitusi geopolitinė situacija. Tokio posūkio
santykiuose su Rusija prieš metus neprognozavo ne tik politologai, bet
ir planetų judėjimą stebintys aiškiaregiai.
Pagarbaus nepasitikėjimo Rusija nuostatą, kuri dominavo pastaruosius 20
metų, pakeitė aštri kritika ir priešiškumas. Tokią poziciją palaiko
dešinieji, visi kiti nusprendė nekaišioti pirštų tarp durų.
Buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas dar puoselėjo, tai pats
girdėjau, idėją apie Lietuvą kaip nedidelį laiptelį Rusijai bendraujant
su ES. Dabar, ko gero, šios minties nebedrįstų net memuaruose
paminėti.
Idėjų nebeliko, pradėjo keistis ir žmonės. Ko galima tikėtis iš naujos
Rusijos politikų kartos? Ką gali apie tai pasakyti Lietuvos
politologai, jeigu patys rusai to nežino?
Gausėja jaunų mokslininkų, profesionaliai tiriančių situaciją Rusijoje.
Bet ar jie turi įtakos valstybės vadovų sprendimams, sunku pasakyti.
Keista: mes žinome, kokia ir kokių pažiūrų grupė žmonių veikia
V.Putiną, o kas Lietuvos prezidentę ar premjerą, nežinome nieko. Gal
tokių net ir nėra. Mūsiškiai vadovai patys viską išsianalizuoja?
Neseniai vienas politologas bandė paaiškinti, kodėl reitinguose pakilo
socialdemokratai: neva premjeras Rusijos atžvilgiu santūresnis nei
prezidentė. Galbūt. Bet A.Butkevičius apie užsienio politiką apskritai
nekalba.
Diskusijai reikia bent minimalaus nuomonių skirtumo. Visuomenė tikisi,
kad tuos skirtumus išryškins ne vienišiai tyrėjai, bet partijos. Tačiau
mūsų partijos kategoriškai atsisako diskutuoti dėl užsienio politikos, o
prezidentė yra nepartinė. Taigi tai, ar teisinga Lietuvos užsienio
politika, yra tikėjimo, o ne argumentų klausimas.
Norint turėti argumentų, reikia domėtis ir gilintis. Kituose darbuose
paskendę gyventojai tam neturi laiko. Todėl skirtingai nei, pavyzdžiui,
amerikiečiai menkai ginčijasi dėl vadovų sprendimų užsienio politikoje
pagrįstumo.
Girdėjau ir kitą, paprasto piliečio, paaiškinimą: jeigu dėl
elementaraus vidaus politikos dalyko skubame į Briuselį patarimo,
dėl užsienio politikos juo labiau. Tad kokia prasmė ginčytis,
diskutuoti?
ES yra valstybių (Vengrija, Slovakija), kuriose patys jų vadovai sukelia
diskusijas dėl užsienio politikos. Lietuvoje toks variantas įmanomas
tik vienu atveju: jeigu kas nors iš valstybės vadovų staiga užimtų
prorusišką poziciją. Tačiau vien nuo tokios minties kūnas pagaugais
eina. Taigi gal geriau nesiveržti į diskusijas.
Dabar Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu teisinga, nors ir
nesavarankiška. Nesavarankiška gerąja prasme. Naujoje geopolitinėje
situacijoje Lietuva nesnaudžia. Per labai trumpą laiką išsiaiškinome,
kokia iš tikrųjų mūsų gynyba, kariuomenė ir net kiek dienų
atsilaikytume. Išreikalauti realūs apsigynimo planai ir iš NATO.
Paprastai tokių dalykų derinimas užtrunka dešimtmečius.
Dar aiškiau tapo ir verslininkams. Kad ir kokia kita būtų Rusijos
valdžia, ten visada bus daug rizikos.
Vis dėlto prezidentės pasakymas apie Rusiją kaip teroristinę valstybę
yra perteklinis. Jokios naujienos jis neatskleidė. Pagerino nuolat su
Maskva besikaunančiųjų savijautą, bet sunervino priverstus blaškytis
pasienio postuose.
Nemanau, jog dieną naktį reikia melstis, kad Rusiją ištiktų krachas.
Rusija jokiomis aplinkybėmis Krymo nebeatiduos. O kas vyks Ukrainoje,
sužinosime iš šios šalies ministro lietuvio A.Abromavičiaus. Vos
pradėjęs dirbti jis pareiškė, kad Ukraina korumpuočiausia Europoje.
Ateityje gali tapti rimtu diskusijų objektu ir tai, kokiu mastu Lietuvai
reikia veltis į Ukrainos vidaus reikalus.
Yra dar viena aplinkybė, komplikuojanti svarstymus apie naują
geopolitinę situaciją ir mūsų reakciją. Tai įvykiai Vidurinėje Azijoje
ir Artimuosiuose Rytuose. Mums tai buvo ir tebėra tolimos problemos,
tačiau jos sparčiai artėja.
Artėja Palestinos pripažinimo klausimas. Komplikuotas sprendimas. Ir
čia gali tekti tiksliau apibrėžti, kas yra terorizmą palaikanti
valstybė. Kadangi Lietuvoje apie tai per mažai diskutuojama,
profesionaliai aiškina vienintelis prof. E.Račius, dėl įvairovės
pasiremsiu dar už naujos geležinės sienos neatsidūrusiu vienu geriausių
Rytų politinių problemų žinovų E.Satanovskiu.
O jis pasakė: „Jeigu prasiverš „Islamo valstybės“ kalifo Abu Bakro
al-Baghdadi smogikai, žemėlapis bus taip perbraižytas, kad tai, kas
vyksta Ukrainoje, atrodys kaip vaikų klegesys.“