Pirmasis labai paprastas, ir netgi vulgarokas, todėl jį aptarsime labai trumpai: tai dresavimas. Sėdėt, stovėt, gulėt, - kokia čia kalba, kažkoks saldofonizmas, o ne kalba. Kas gi taip kalbasi su savo artimiausiu padaru pasaulyje, o gal ir visoje galaktikoje (kas už jos ribų, mums kol kas nežinoma).
Pas mane! Atnešk! Fu! Negalima! Ne kalba, o dekalogas. Tiesa, yra tokių šlykščių tipų pasaulyje (gal ir galaktikoje, nes nelabai aišku ne tik kas už- jos ribų, bet ir jos ribose ne viskas aišku), taigi yra tokių tipų, kurie panašiai kalbasi ir su savo vaikais, žmonomis, vyrais, tėvais, seneliais. Pasiklausykit, kaip motinos dresuoja vaikus smėlio dėžėse. Ne dėžės, o tikros kareivinės, griežto režimo kalėjimai ir pataisų kolonijos.
Antrais būdas – naivus. Jį ypač mėgsta moterys. Ir nereikia ieškoti jokios koreliacijos tarp žodžio kvailas ir žodžio moterys, sakau tai remdamasis stebėjimais. Einam mudu su Faustu iš ryto, priešais atžingsniuoja moteris su neaiškios kilmės šunimi. Mišrūnas, afroamerikietis, indoeuropietis ir eskimas viename. Faustas įprastai į tokius nekreipia dėmesio, o jie atvirkščiai – labai stengiasi jam tą dėmesį rodyti: loja, šokinėja, gulasi, urzgia ir t.t.
Tai štai, to mišrūno šeimininkė kiekvieną sykį jam kantriai ir išsamiai aiškina, kad Faustas didelis šuo, gražus šuo, ramus šuo, ir kad jis irgi turėtų elgtis gražiai ir padoriai ir t.t. Žodžiu, moteris kaip kokia etiketo žinovė Lydeka išdėsto savo mišrūnui trumpą padoraus elgesio kursą, o tam visas jos kursas žemai kabo – kiekvieną rytą tas pats: loja, urzgia, šokinėja, gulasi, kapsto žemę ir t.t.
Pastebėjau, kad šį naivų būdą aiškinti šunims, kaip jie turi elgtis ir kas vyksta jų akivaizdoje, o gal net visame pasaulyje ir už jo ribų mėgsta daugelis moterų. Gal mėgsta ir vyrai, bet mano stebėjimai tokios informacijos nepateikia. O štai moterys garsiai ir nuosekliai, detaliai pasakoja savo augintiniams, kaip jie turėtų elgtis, kaip reaguoti, ką galvoti ir jausti.
Tiesą sakant, nieko naujo, nes daugelis žmonių lygiai taip pat kalbasi su facebooku, įsivaizduodami, kad kažkas jų klausosi ir supranta. Visuomet atsiranda keletas keistuolių, kurie „palaikina“ jų kliedesius, bet iš tiesų tai ne realūs žmonės, tai pati sistema iš gailesčio taip elgiasi, nes normalūs žmonės į tokias nesąmones kaip „aš klausausi muzikos!”, „ aš buvau parduotuvėje!“, „aš moku valgyti!“) tikrai nekreiptų dėmesio. Na, nebent kur nors už mūsų galaktikos ribų.
Trečias būdas – taurus ir teisingas. Kadangi niekas nebetiki Kūčių nakties stebuklais, tarkime, gyvūnai nekalba. Gerai. Bet monologas nė kiek ne blogesnė komunikacijos forma už dialogą. Iš esmės monologas visų tragiškų asmenybių ir keistuolių pašaukimas ir profesija. Jeigu kas nors įdomaus ir gero buvo pasakyta, tai tik monologo forma.
Net jeigu grafiškai informacija pateikiama kaip dialogas, dažniausiai tai tik blogai paslėpta monologo hegemonija. Jėzus Kristus, Zaratustra, Hamletas, Faustas (ne šuo, o tas, kuris su velniu ėjo obuoliauti, bet maišelį prarado), markizas de Sade‘as, Fiodoro Dostojevskio Didysis Inkvizitorius, Mao Zedongas ir kitos iškilios ar nešvankios, bet istorijai daug nusipelniusios asmenybės dažniausiai kalbėjosi su savimi. Arba su savo šunimi.
Apie Jėzaus Kristaus šunį žinių nėra, bet juk nėra žinių ir apie jo kojos, drabužių dydį, akių spalvą, ir apie burnos kvapą niekur nė žodžiu neužsiminta, kokią dantų pastą naudojo, kokius sporto kanalus žiūrėjo, pašto ženklus, degtukų dėžutes ar nukirptus nagus kolekcionavo – niekur nė menkiausios užuominos. O jis tiek keistenybių prisakęs – akivaizdu, kad tik kalbėdamas su šunimi gali tokius šiaudus kreikti. Tiesa, yra žmonių, kurie kalbasi su televizoriumi, tačiau televizorius kalba, bet tavęs negirdi. O štai šuo tave girdi, bet nekalba. Daug geresnis variantas. Gali žerti jam ilgiausius monologus apie kūrybą, moteris, monetarinę ir fiskalinę politiką, apie tai, koks brudas Putinas ir koks gražus gyvenimas, o jis žiūri giliomis akimis nemirksėdamas, nusižiovauja ir ima laižyti sau papilvę. Tačiau yra dar viena, nebylaus pokalbio forma. Toks, intymiausias ir prasmingiausias mudviejų su šunimi pokalbis vyksta anksti rytais. Intymumas, kaip ir dera, dažniausiai būna nebylus. Šia proga reiktų dar pašlovinti ir moteris, išradusias būdą šlapintis atsisėdus. Kaip vargsta vyrai po ilgos, tamsios, sklidinos košmarų ir atminties bedugnių nakties svirduliuodami virš klozeto kloakos ir mėgindami išsaugoti orumą (t.y. neprašauti pro šalį)!
O juk taip malonu ir paprasta tiesiog atsisėsti, atsipalaiduoti ir leisti procesui vykti tarsi savaime, be jokių pastangų, be jokių civilizacinių prietarų išleisti iš savęs visą nelemtą prarasties jausmą. Faustas tokiomis akimirkomis jaučia, kad šeimininką pamažu apima palaimingas palengvėjimas, atsisėda priešais (ne atsitupia, būtent atsisėda, kaip moka labradorai), ištiesia letenas tarsi norėtų apkabinti, paskui atsistoja ant užpakalinių kojų ir priekines uždeda man ant pečių, snukį priglaudžia prie skruosto ir akimirką sustingsta.
Kalėdos kiekvieną rytą! Ta akimirka atperka visus materialinius ir moralinius nuostolius (apgraužtos sienos, subjaurotos grindys, nuolatinis šerių desantas maiste ir drabužiuose, priverstiniai pasivaikščiojimai pliaupiant lietui ar pleškinant speigui, ligos, apsinuodijimai, vėmalų ir mėšlo valymas, operacijos ir t.t. ir t.t.) Štai tokie yra būdai, tokios vienatvės formos, atsiskleidžiančios per pokalbį su savo šunimi šioje galaktikoje ir toli už jos ribų.
