Nesyk Metų moterimi išrinkta šalies vadovė, nuo 2009-ųjų tvirtai įsitaisiusi Prezidentūroje ir populiariausių politikų viršūnėje, ukrainiečių padėkų sulaukė ne veltui.
Jiems paliko įspūdį mažos šalies vadovė, griežtai, be užuolankų Ukrainos teritorijas atplėšusią Rusiją pavadinusi teroristine valstybe. Kol Europos lyderiai bejėgiškai stebėjo Rusijos talžomą Ukrainą ir reiškė vis gilesnį susirūpinimą, D. Grybauskaitės pareiškimai aiškūs, tiesmukiški ir labai konkretūs: Rusija turi būti sustabdyta, pamokyta, nubausta, o Ukraina - paremta ir apginkluota. Neretai toks Lietuvos balsas likdavo vienas ir kritikai mėgsta už tai prikaišioti išsišokėlei. Esą kam to reikėjo?
Bet juk mes prie tokių aštrių Plienine Magnolija kadaise pakrikštytos D.Grybauskaitės pareiškimų jau, regis, įpratę. Nuo pirmųjų valdymo dienų griežtas tonas, pareiškimai nesirenkant diplomatinių žodžių, kumščio daužymas per stalą ir lekiančios neįtikusių pavaldinių galvos – jos darbo stilius.
Ryškūs pareiškimai šiemet ypač įstrigo tarptautinėje arenoje. Į kairę ir į dešinę dalydama interviu Vakarų šalių žurnalistams D.Grybauskaitė labai aiškiai kalbėjo apie Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, Baltijos šalims ir visai Europai. Vanojo Kremlių taip, kad net aršiausi konservatorių „vanagai“ galėtų pavydėti.
O iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vadovų susitikimų su JAV prezidentu B.Obama būtų galima pamanyti, kad būtent D.Grybauskaitė buvo svarbiausia dalyvė, labiausiai proamerikietiškai nusiteikęs asmuo, patį Amerikos lyderį mokęs R.Reagano politikos paslapčių.
Vieša paslaptis, kad būtent ji kone išreikalavo iš NATO Baltijos šalių gynybos planų. O kai 2013-ųjų pabaigoje paklausiau jos, ar nenorėtų pakviesti ir amerikiečių bei kitų NATO šalių karių į Lietuvą, ji tik lakoniškai atšovė: „Kodėl gi ne?“ Ir matome rezultatą – NATO pajėgų buvimas Lietuvoje šįmet buvo kaip niekada ryškus.
Tačiau ar kas nors galėjo pagalvoti anais 2010-aisiais, kad D.Grybauskaitė šnekės ir elgsis būtent taip? Prisiminkime – juk būtent ji nediplomatiškai atmetė B.Obamos kvietimą vykti į susitikimą Prahoje.
Ten neišgėrė šampano, o kur nukrypo jos žvilgsnis? Būtent į Rytus – D.Grybauskaitė vėliau susitiko ir su V.Putinu.
Dėl tokių keistų viražų ir itin įkyriai eskaluotos slaptų CŽV kalėjimų temos, kuri kenkė santykiams su strateginėmis partnerėmis JAV, ji netgi imta lyginti su pačiu Kremliaus šeimininku. Pasigirdo kalbų ir apie jos tariamai prorusišką politiką, taip pasėta sėkla iš praeities vėliau ištrauktiems paistalams apie ryšius su KGB.
O „Economist“ rėžė: „D.Grybauskaitei paradinės Baltųjų rūmų durys užvertos visiems laikams.“ Garsusis analitinis žurnalas ir jo apžvalgininkas E.Lucasas klydo. Lietuvos vadovę įleido ir pastatė šalia B.Obamos.
Daug kas per tuos metus pasikeitė – ir geopolitinė situacija, ir viešas prezidentės požiūris. Štai būtinybę 2 proc. BVP skirti krašto apsaugai prieš kelerius metus išjuokusi prezidentė dabar labai aktyviai rūpinasi ne tik gynybos finansavimo didinimu, bet ir asmeniškai stebi, kur bus išleisti tie papildomi pinigai. Tai jau nebe parodomasis šaudymas iš ginklų poligone, o reali politika.
Nepasikeitė tiktai jos stilius, dėl kurio daug kas nepastebi ir viena kitai prieštaraujančių jos nuomonių. Žinoma, galima sakyti, kad tie, kurie pasikeitus aplinkybėms nekeičia nuomonės, yra veidmainiai ir neišmintingi. Juo labiau kad svarbiausia valstybės vadovui turėtų būti jo šalies interesai.
O jie kinta. Tad galima tiktai spėlioti, kaip dar keisis D.Grybauskaitės retorika. Tačiau kol kas pokyčiai, regis, į gera – dėl D.Grybauskaitės pareiškimų Lietuvos, mažos, bet itin drąsios šalies, vardas šįmet pasaulyje skambėjo ne kartą. Lieka tikėtis, kad kitais metais 2014-ųjų „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai–Vakarai“ pasaulio asmenybės drąsius žodžius lydės ir išmintingi veiksmai.