Teisėjas mąstys: galai žino, kaip ten iš tikrųjų buvo, alkotesteriu niekas nieko juk netikrino, gal tikrai girti nacionalistai šlaistėsi, šaudė savi į savus, mergina po tanko vikšrais ėmė pati ir palindo, o gal net savi pakišo, kas dabar supaisys, kai tiek laiko prabėgo? Ir išteisins visą tanko ekipažą.
Tokios šventvagiškos mintys kilo po to, kai neseniai Panevėžio apygardos teismas išteisino genocidu kaltintą pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministrą M.Misiukonį. Jis 1965 kovo 17 dieną dalyvavo operacijoje, kuomet sodyboje buvo apsuptas paskutinis Aukštaitijos partizanas A.Kraujelis-Siaubūnas. Supratęs, kad neištrūks, jis pats palėpėje nusišovė.
Štai dabar, praėjus daug metų, mūsų teisėjai svarsto: o gal tikrai A.Kraujelis buvo kriminalinis nusikaltėlis, kaip kad tvirtina tuo metu buvęs KGB jaunesnysis leitenantas M.Misiukonis? Jo advokatai antrino, kad A.Kraujelis net jaunystės draugą buvo nušovęs, ir apskritai – kas dabar supaisys, kaip ten buvo ir kas yra kalčiausias?
Teismas rėmėsi prielaida, kad A.Kraujelį pareigūnai persekiojo ne kaip valstybės priešą, o kaip kriminalinį nusikaltėlį, kad vyko į sodybą ne kažkokio partizano gaudyti, o tik paprastos kratos daryti, čia pasipainiojo tas A.Kraujelis, o dar ėmė ir nusišovė pats. Ką ir už ką čia dabar nuteisi?
Panevėžio prokuroras R.Juozainis nutarė eiti iki galo. Jis apskundė Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, kuriuo M.Misiukonis buvo išteisintas. Prokuroras sieks, kad M.Misiukonis būtų nuteistas šešių su puse metų laisvės atėmimu.
Įdomi bylos detalė: prokuroras mano, kad teismas rėmėsi duomenimis, kurių prokurorai teismui nebuvo pateikę, o išteisindamas vadovavosi gynybos pateikta prielaida, kad A.Kraujelis galėjo būti kriminalinis nusikaltėlis. Štai viskas ir susukta, supainiota, remiantis tik gynybos parodymais.
Jeigu būtų mano valia, tai tokius pokario KGB leitenantus nuteisčiau, tada atleisčiau nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nes pavojaus visuomenei jie nebekelia. Su sąlyga, kad pasakys, kur palaidotos jų aukos. Štai A.Kraujelio kūnas iki šiol nežinia kur užkastas, kitų partizanų – irgi.
Tačiau grįžkime prie partizano A.Kraujelio bylos. Peršasi mintis, kad teisėjai, pradėję kapstytis smulkmenose, pamiršo pamatinę kiekvienos valstybės piliečio pareigą: priešui okupavus kraštą, visi gyventojai turi teisę ir prievolę įvairiomis formomis priešintis okupantui. Nepaisant net ir to, kriminaliniu nusikaltėliu ar psichiniu ligoniu tave tas priešas vadintų.
A.Kraujelis tikrai buvo nušovęs savo jaunystės draugą E.Satkūną, tačiau tai jis padarė po to, kai suprato, jog tas draugas rengiasi jį nužudyti. Pirmas iššovė agentas E.Satkūnas, tačiau tik peršovė partizanui plaučius. Tada A.Kraujelis suvarpė priešą kulkomis. KGB archyve yra likę dokumentai, jais patvirtinta, kad tas partizano draugas buvo užverbuotas KGB ir tikrai buvo gavęs užduotį nužudyti A.Kraujelį. Tačiau E.Satkūnui atlikti užduotį sutrukdė išgertas didelis kiekis alkoholio.
Dėl kitų partizanui mestų kaltinimų nužudymais išsamų tyrimą atliko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jis nenustatė, kad yra svarių įrodymų, jog A.Kraujelis yra žudęs taikius gyventojus. Netikėti dokumentais paremtu tyrimu negaliu.
M.Misiukonis tvirtino, kad vyko į sodybą atlikti paprastos kratos. Pasakykite, nuo kada paprastas kratas ėmė atlikinėti KGB karininkai? Minėtai operacijai, viso labo kratai, vadovauti buvo paskirtas netgi ne milicininkas, o KGB kontržvalgybos skyriaus majoras N.Dušanskis. Net jeigu ten ir buvo aukšto rango milicininkų, tai tik visiškas kvailys patikės, kad milicijos karininkas galėjo vadovauti ir nurodinėti KGB majorams bei leitenantams.
Daug ką pasako ir A.Kraujelio artimųjų likimas. Jo tėvai ir šešios seserys dėl A.Kraujelio partizaninės veiklos buvo du kartus ištremti iš Lietuvos kaip valstybei nusikaltę asmenys, o žmona nemažai metų praleido kalėjime. Kriminalinių nusikaltėlių artimųjų į Sibirą niekas netremdavo, nesodindavo jų ir į kalėjimus už antivalstybinę veiklą.
Dar geriau – A.Kraujelio žmona buvo nuteista už tai, kad slėpė valstybinį nusikaltėlį. Pabrėžiu – valstybinį, o ne kriminalinį. Tokiu nuosprendžiu pati tuometė okupacinė valdžia buvo pripažinusi, kad A.Kraujelis – valstybinis nusikaltėlis, o pagal tokį straipsnį teisdavo partizanus, jų ryšininkus ir kitus asmenis, kurie priešindavosi okupaciniam režimui.
Kai tuo metu laikraščiai ėmė daug rašyti neigiamų straipsnių apie Lietuvos partizanus, A.Kraujelis rašydavo redaktoriui atsakymą ir viską paneigdavo. Tuos laiškus jis yra daug kam rodęs. Kokių velnių kriminalinis nusikaltėlis turi rašinėti laiškus redaktoriams ir ginti partizaninį judėjimą?
Neseniai Panevėžio apygardos teismas išteisino ir P.Janukėną, kuris buvo įtariamas prisidėjęs sunaikinant keturis „Vytauto“ apygardos rinktinės partizanus ir dvi seseris. P.Janukėnas buvo užverbuotas sovietinių saugumo pareigūnų ir teikdavo jiems informaciją. Tąkart jis irgi buvo gavęs užduotį vaišinti keturis partizanus degtine ir pokalbiuose surinkti vertingos informacijos.
Tačiau P.Janukėnas esą nežinojo, kad degtinė buvo užnuodyta, o sumigusius partizanus turėjo sunaikinti kitas agentas kartu su saugumiečiais. Apsvaigusius partizanus dar mėgino gelbėti dvi seserys, tačiau kelią į bunkerį jiems pastojo saugumo pareigūnai ir per susišaudymą keturi partizanai bei dvi seserys žuvo.
Kiekvienam gali kilti klausimas: jei sovietų saugumo agentas gavo užduotį nugirdyti partizanus, šią užduotį atliko idealiai, o to nugirdymo pasekmė buvo tokia, kad buvo sunaikinti keturi partizanai ir dvi seserys, tai teisti kaip bendrininko jo irgi negalima? Juk P.Janukėnas ne šiaip linksminosi su partizanais, tai jis darė gavęs sovietinio saugumo užduotį.
Apmaudu, tačiau pagal dabar galiojančius įstatymus ir teismo teisėjų požiūrį, kriminaliniu nusikaltėliu būtų galima pavadinti kiekvieną pokario metu savo šalį nuo okupantų gynusį partizaną. Juk pokario metu miškuose būdavo ir tikrų plėšikų, jie žudė ir plėšė partizanų vardu, juos gaudydavo ir naikindavo patys partizanai.
Archyvai liudija ir apie specialias NKVD operacijas, kurių metu partizanais aprengti sovietų saugumiečiai rengdavo taikių gyventojų žūdynes, kad įbaugintų vietos gyventojus ir šie neberemtų partizanų. Ir įvairių neva partizanų būrio paliktų įrodymų nusikaltimo vietoje primėtydavo, raštiškų grasinimų kitiems palikdavo.
Įrodyk dabar mūsų teismui, kad pokariu plėšikavo, taikius gyventojus žudė ir tuos raštelius mėtė ne Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Patys partizanai apsiginti jau negali, o gyvi likę sovietų saugumo agentai gali dabar kalbėti, ką tik nori. Ir teismas jais tiki. Todėl ir bijau, kad po daugelio metų patikės teismas ir L.Asanavičiūtės žudikų pasakomis.
