Tam, kas įvyks rytoj, savaitgalį ar po mėnesio. Kai vieną dieną baigsis tai, kas dabar tik erzina ar varo į neviltį. Įsivaizduojant, kaip tuomet viskas bus puiku.
Toks patogus, ilgalaikis, amžinai braižomas pabėgimo planas. Tiesa, daugeliui tai savo pačių gudriai išraitytas labirintas, kuriuo galima amžinai klaidžioti ateities vizijose šitaip bėgant nuo dabarties. Bet migloti ateities įvykiai neretai būna tiesiog nauja senų nutikimų versija, mutavę mamutai rūke. Taiką keičia karas, vėliau vėl būna ramu, tada ateina metas viską dalintis iš naujo.
Todėl daug kur Europoje 2014-aisiais Kūčių vakarienė kai kuo galėjo priminti 1914 metų nuotaikas. Kai prie stalo kažkas pradeda kalbą apie kitus metus. Norisi ateities paveikslo? Įsivaizduok karišką batą ant žmogaus veido - amžinai. Tokia G.Orwello žmonijos ateities vizija išdėstyta romane „1984".
Bet šiuo metu mums labiau rūpi kitas skaičius - 2015. Kaip elgsis tas pasiutęs Kremliaus šuo? Skalys garsiau ir pikčiau, toliau kandžios iš pasalų, o gal puls? Ar pasirengę galimai atakai tie, kurie iki šiol tikisi, kad jis išsigandęs pabruks uodegą ir ners į krūmus?
Sankcijos - tas magiškas Vakarų lyderių pamėgtas švelnus burtažodis, kai nesinori ar neišeina trinktelėti stipriau. Tikima, kad izoliuotas, nukraujavęs ir išblyškęs diktatorius kada nors pasiduos ir grius iš sosto. Arba ne. Negriuvo komunistinė Kuba, kurią daugelį dešimtmečių spaudė sankcijos, iki pat karinės invazijos išsilaikė Irakas, nebraška ir Iranas, šitaip spaudžiamas nuo 1979-ųjų.
Bet kol nesugalvota nieko geriau, laikomasi šio ne sykį išmėginto tramdymo metodo tikintis, kad jis privers V.Putino Rusiją atsikvošėti. Tik ji neatsikvošės, nes po dešimtmečio aktyvaus zombinimo yra susitapatinusi su Vadu ir pasirengusi kentėti tiek, kiek reikės. Visi gresiantys nepritekliai ir vargai yra supuvusių Vakarų sąmokslo prieš „naująją Rusiją" dalis. Nieko nepadarysi - vėl laukia galutinė ir lemiama kova, toks būvis, kuris periodiškai ištinka šią tautą. Deja, užkliudo ir visas kitas, dėl nelemtų aplinkybių turinčias kentėti tokią kaimynystę.
Imperatoriaus valdoma Japonija XX a. pradžioje panašiai elgėsi su Kinija, kaip dabar rusai daro ukrainiečiams. Tekančios Saulės šalis už agresiją buvo skaudžiai pamokyta. Civilizuotai ir oficialiai - tarptautinėmis sankcijomis. JAV pastangomis japonai buvo atkirsti nuo visų naftos išteklių, todėl režimo laukė neišvengiamas žlugimas. Tai, ko gero, buvo pats efektyviausias užsienio spaudimas šių laikų istorijoje, bet jis baigėsi ne kapituliacija, o karu. Į kampą įstumta imperija kontratakavo.
Ėmė veržtis naftos link pakeliui šluodama visas kliūtis ir pirmiausia JAV karo bazę Havajuose. Prireikė daugybės šaudmenų ir poros branduolinių užtaisų, kad diktatorius kapituliuotų. Tiesa, Rusija - ne tolima sala be dujų ir naftos, kad ir kiek pigiai ji kainuotų.
Suprantama ir tai, kad spausti Maskvą reikia, o alternatyvos sankcijoms nėra. Tačiau tai veikiau savęs raminimo, o ne realaus poveikio priemonės, dar sykį liudijančios, kiek mažai apie šį priešą supranta Vakarai. Lietuva jį pažįsta kur kas geriau, bet irgi painiojasi įvairių veikėjų šokio figūrose. Kol prezidentė moralinio dziudo pratimais rodo Vakarams, kaip reikia kalbėtis su Maskva, jos valdomoje šalyje vyksta kai kas panašaus į ką tik išguito rusų dujų meškino sutiktuves.
Lietuvos specialiosios tarnybos mėgsta daug ir ilgai pasakoti apie priešišką rusų agentų veiklą mūsų šalyje, bet kažkodėl su olimpine ramybe stebi netgi nelabai maskuojamus žinomų veikėjų judesius rengiant dirvą naujam „Gazprom" (ir jų tarpininkų) veiklos etapui Lietuvoje. Tyla ir ramybė, kaip ir Klaipėdos SGD terminalo atveju, kai sėkmingai ir laiku jį užbaigti padėjo karas Ukrainoje. Į jį įsitraukusi Rusija, ko gero, apleido ne pirmos būtinybės projektus, turinčius stabdyti grėsmes jos interesams.
Bet 2014-ieji - ne tik karai, nelaimės ir netektys. Kai kam jie įrašyti gimimo liudijime, daugybei žmonių jie išpildė seniai puoselėtus lūkesčius. Štai Dž.Butkutė: žengusi įkaitintais akmenimis, nesudeginta ant laužo, išrinkta Metų moterimi. Ir svajojanti apie koncertą „O2" arenoje Londone. Naivu? Tikriausiai. Neįmanoma? Galbūt.
Bet tikėjimas ir užsispyrimas daro stebuklus. Ir ne tik per Kalėdas. Antai 85 metų A.Lengvenis iš Žemaitijos, nuo vaikystės svajojęs pamatyti Etiopiją ir šįmet ją pagaliau aplankęs. Vyrui tai atsiėjo 10 tūkstančių litų. Daug tai ar mažai? Kaip pažiūrėsi. Žinoma, išmintingiau būtų buvę taupyti juodai dienai. O gal atiduoti telefoniniam sukčiui, jei jis gražiai paprašys. Tų pinigų iš A.Lengvenio niekas neišvilios ir nepavogs.
Dabar tolima Afrikos šalis - nebe vaikystės įgeidis, o išsipildžiusi svajonė, dėl kurios buvo verta laukti daug metų. Kaip ir ta didžioji gyvenimo meilė, kurią D.Kutkaitei likimas grąžino po 33 metų išsiskyrimo. Kadaise dėl sportinės karjeros jos išsižadėjusi, praeityje garsi gimnastė viską atgavo šiais metais.
Po dešimtmečių Ispanijoje surado jaunystės mylimąjį Lietuvoje, o 2015-aisiais susituoks. Laimės jiems, laimės jums visiems. Svajokite. Mylėkite. Tikėkite. Nes ateitis prasideda šiandien. Ne rytoj.
