Jau greitai, sausio antrąjį šeštadienį, „Gyvenimo būde“ nauja skiltis – šį kartą apie daiktus, kurie vis dar kai kada su mumis, bet juos mažai kas benaudoja: kaip rašomosios mašinėlės arba juostiniai fotoaparatai. Čia vis mano dovanos jums – naujiesiems metams.
O dabar pakalbėkime apie tai, ko tikiuosi iš jūsų visų.
Pirmiausiai, nustokite tikėtis ir prašyti, kad jau mane nustotų spausdinti. Jūs veltui gaištate laiką. Jau greičiau Andrius Mamontovas nustos groti, o jūs – jo klausytis, negu mane nustos publikuoti. Jei įvyktų (gink Dieve) branduolinis karas ir viskas būtų sugriauta ir suniokota, tarp rūkstančių nuolaužų rastumėte tik kelis skardinius kioskus su cigaretėmis ir kramtomąja guma, taip pat greitųjų kreditų pasiūlymais, apspangusias nuo branduolinių sprogimų žiurkes ir dar vėjas nešiotų mano tekstus, išspausdintus ant gelsvo popieriaus. Aš nesu išnaikinamas.
Linkiu naujaisiais metais pasidžiaugti euru į valias. Taip, žinau, psichologiškai bus nesmagu – kaip prieš ketvirtį amžiaus, kai atlyginimus skaičiavome doleriais (nes valiutos kursas keitėsi kasdien), ir tos mūsų pajamos doleriais atrodė tokios apverktinos prieš užsieniečių iš turtingų šalių atlyginimus. Dabar, nors ir bus suvokimas, kad uždirbame nedaug, bus lengviau.
Taip, dažnas darbuotojas Lietuvoje uždirba maždaug tiek pat, kiek gauna graikų arba italų pensininkas, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido streikuodamas arba atostogaudamas, ir tai nėra malonu. Be to, graikai dar ir už šildymą tiek nemoka, nes ten šilta.
Tačiau galima pasidžiaugti, kad prieš ketvirtį amžiaus mūsų vidutinis mėnesio uždarbis prilygdavo ne, ne dienos – kelių valandų uždarbiui JAV arba Vakarų Europoje, dabar mes uždirbame tik perpus arba triskart mažiau, nei jie. Jei tai nėra pažanga, aš nežinau, kas yra pažanga.
Pasidžiaukite dar, prašau (nors ir nepatiks) tokiu faktu: Europoje Lietuva yra viena mažiausiai praskolintų šalių. Žinau, jums kala į galvas šarlatanai ir panikos pardavėjai, kad jau mūsų šalelė praskolinta iki mirties ir nebeišbrisime iš skolų, bet tai netiesa. Jei skaitytumėt užsienietišką spaudą, žinotumėt, kad Lietuvos skola ne tik nėra didelė: ji viena mažesnių.
Be to, kas blogai su paskolomis? Jos nemalonios tik tada, kai jas reikia grąžinti. Didžiąją dalį dabartinių skolų turbūt grąžinsime ne mes, o mūsų vaikai ir anūkai. Tai ko sielotis? Kai jiems reikės tuo pasirūpinti, jie ir pasirūpins. Ne veltui jie mūsų gerai išmokslinti ir paruošti gyvenimui.
Mes kuopėme ir tvarkėme savo tėvų kartos paliktas problemas – stambiaplokščius daugiabučius be vietų automobiliams statyti, prastus dantis, nemokančią užsienio kalbų darbo jėga, įpročius spjaudyti ant grindinio ir visus patiekalus viešojo maitinimo įstaigose užpilti lydytu sūriu, o mūsų atžalos tegu sumoka mūsų sąskaitas už gerus kelius, miestų aplinkkelius, kaimo turizmo sodybas iš rastų ir už TV laidas, kurios turėtų būti uždraustos tarptautinių konvencijų, kaip CŽV kalėjimas Antaviliuose, dėl išskirtinio nežmoniškumo ir psichologinių kančių sukėlimo. Vaikai susitvarkys su visomis tomis užduotimis. Ir skolas mūsų grąžins, ir pridarys naujų saviems vaikams.
O mes sėdėsime savo sodybose kaime prieš saulutę ir pasakosime septyniasdešimtą kartą, kaip atkovojome jiems nepriklausomybę, o jie nieko nevertina. Aš laukiu tų dienų.
Ir, galiausiai, noriu palinkėti daugiau atlaidumo, kantrybės ir mažiau patyčių ir pykčio. Jei piktai lojate ant savo artimo, nes jis jums nepatinka dėl savo kalbėjimo manieros, jei niekinate kasininkę prekybos centre dėl jos lėtumo arba piktais žodžiais palydite visas moteris, kurių nuotraukos yra blizgiuose žurnaluose, nuodijate gyvenimą tik sau.
Nuo neapykantos susirgsite, susiraukšlės oda ir greičiau mirsite jūs, o ne jūsų pagiežos taikinys. Juk nenorite to?
Todėl ir būkite, geresni, nes, kaip pradedantis astrologas, žinau, kad kylančiojo euro metai mums bus visiems tokie sėkmingi, kaip jokie kiti nėra buvę.