Vieniems – džiugu ir logiška, kitiems – absurdas ir nesąmonė. Viena vertus, nieko nauja. Prieš metus irgi buvo pakankamai žadančių daugiau niekada nebežiūrėti šio šou, nes rokeris Jeronimas Milius sugebėjo nugalėti klasikos atlikėją Liudą Mikalauską.
Šįmet, tiesa, skirtumas dar ryškesnis. „Liūdni slibinai“, kurių narė yra Aistė, turi humoristinio projekto prieskonį. Ji pati „Lietuvos rytui“ yra prisipažinusi, kad nėra vokalistė ta prasme, kuria vokalistas yra muzikinio teatro sceną išmaišęs Deividas Norvilas.
Jei būtų vertinamas tik vokalas, Aistė būtų pralaimėjusi ne tik jam, bet ir superfinalo nepasiekusioms Monikai Liu ar Kristinai Jatautaitei. Bet smagu, kad nepralaimėjo.
Kodėl? Pirmiausia, niekur nėra parašyta, kad „Auksinis balsas“ yra stojamasis egzaminas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ar atranka į operą.
Susidaro įspūdis, kad dėl orkestro ir gana solidžios komisijos nemažai žiūrovų vis dar laiko „Auksinį balsą“ prieš tai LRT rodytos „Triumfo arkos“ tęsiniu. Nors prodiuseriai kiti, taisyklės – kitos, repertuaras – kitas.
Pirmąjį sezoną laimėjusi Vilija Matačiūnaitė buvo aiškus signalas – vokalo varžybose ją būtų nurungusi Violeta Tarasovienė ir dar keli dalyviai, bet ne vien balsas čia viską lemia. Sigutės Stonytės komentaras šią savaitę vykusiame superfinale buvo tikslus – ji pasiūlė keisti šio konkurso pavadinimą. Kuris turbūt netaikliai buvo pasirinktas nuo pat pradžių.
Kita vertus, galėjai jį pavadinti „Konkursas, į kurį aktoriai leidžiami dėl įvairovės, bet jokiu būtų neturėtų laimėti“. Ir leisti bėgančią eilutę, kurioje būtų įkyriai primenama, jog „A.Lasytė muzikinio išsilavinimo subtilybėmis nusileidžia dalyviams Nr. 3 ir 6, todėl prieš skambindami du kartus pagalvokite“. Žiūrovai už ją vis tiek balsuotų.
Ir ne tik dėl „Liūdnų slibinų“ fenomeno, kurį jau sunku ignoruoti net ir iš šios grupės besišaipantiems. Jei prie jos pelnyto M.A.M.A. apdovanojimą buvo galima kibti kaip prie neobjektyvaus, nepasiginčysi su žmonėmis, kurie su džiaugsmu moka už „Liūdnų slibinų“ koncertą 70 litų.
Keistuolių teatro, Vytauto Kernagio, dainuojamosios poezijos festivalių publiką renkanti grupė yra populiari, o dabar bus dar populiaresnė. Aistės pasirodymuose „Auksiniame balse“ buvo daug „slibiniškos“ dvasios – pokštų su graudulio prieskoniu, kvailiojimo, sumaišyto su šiltu nuoširdumu, kokio Lietuvos scenoje turi mažai kas. Jei dar nebuvote – nueikite. Prie viso to – Aistė tikrai padoriai dainuoja. Pora natų pro šalį – nieko čia baisaus.
Antra, ji tapo atradimu tiems TV žiūrovams, kurie mažiau domisi Lietuvos scenos srovėmis. Superfinale greta Aistės stovėjo Deivis, Edgaras Lubys ir Jurga Šeduikytė. Publikos palankumas mažiau žinomai artistei, kai ji kovoja su tais, kuriuos matome jau dešimtmetį, yra visiškai normalus reiškinys. Žiūrovai irgi pasiilgsta naujų veidų.
Trečia, Aistė kiekvieną savo pasirodymą sugebėjo paversti įvykiu, apie kurį socialiniuose tinkluose kalbama porą dienų – primindama, kad 2015-aisiais popmuzikos scenoje artistiškumas yra tiesiog būtinas. Scenos reikalus darė taip gerai, kad aukščiausius balus skyrė ir komisija – tik prieš superfinalą prabudusi su mintimi „o tai kaip čia mes atrodysime, jei ji laimės?“
Laimėjo, ir viskas čia gerai. Viską šiek tiek apkartino paskutinės akimirkos, kai vakaro vedėjai negalėjo apsispręsti, ką skelbti – toks įspūdis, kad ir patys prodiuseriai dvejojo, ją ar Deivį praleisti į priekį.
Net jei jums nepatinka, kaip čia viskas baigėsi, „Auksinis balsas“ buvo geriausias su muzika susijęs dalykas iš visų, kuriuos antroje 2014-ųjų pusėje rodė lietuviški kanalai.
Kad LRT kanalo eteryje skambės su orkestru atliekama „Muse“ daina, o superfinalas baigsis Antony Hegarty kūriniu, prieš keletą metų niekaip nebūčiau susapnavęs. Tiesa, tai – turbūt tik melomanams rūpintys dalykai, bet jie tikrai nustebino. Kitu kanalu rodyto „Lietuvos balso“ repertuaras buvo kur kas labiau popsinis ir pritaikytas reitingui „gaminti“.
Tačiau projektas daug davė ne tik žiūrovams. Deivis, J.Šeduikytė, E.Lubys (jis – ypač) parodė nematytas savo muzikines spalvas ir gavo naują karjeros postūmį. Juokai juokais, bet jau teko matyti vieno iš jų koncerto afišą, kurioje „Auksinio balso“ pavadinimas užrašytas ryškiau nei paties atlikėjo vardas.
Monika Liu, Kristina Jatautaitė – žinančių apie šias talentingas moteris skaičius Lietuvoje padidėjo šimteriopai. Ir tai svarbiau už visus laimėtus titulus ar rėmėjų dovanas. Apie jas mes dar tikrai išgirsime. Jei dėl „Auksinio balso“ tų išgirsiančių bus geriau, dalyvauti projekte joms buvo verta. Net jei vien balso ir nepakanka jam laimėti.
