Atsikvėpsime: nebereikės klausytis kartais iki skausmo banalių, daug
kartų girdėtų linkėjimų, kuriuos dažnas kartojame net nesusimąstydami
apie tikrąją žodžių prasmę. Kai kas ramia sąžine galės nusiimti
tariamas gerumo kaukes ir bent jau iki Velykų pamiršti, kad aplink mus
gyvena daug varguolių ir jiems valgyti reikia kasdien, o ne tik per
šventes.
Atrodo, baigiantis metams turėjo užtekti laiko (tiek oficialių
laisvadienių buvo!) apmąstyti 2014-uosius, pasidžiaugti jų sėkme ir
nesėkmėmis. Tačiau dažnas ir to nespėjome. Arba prisiminėme tik
skambiausius, skandalingiausius ir ne visai tikrą valstybės,
miesto ar žmogaus esmę atspindinčius įvykius.
Didesniems darbams įvertinti neužtenka kalbų prie šampano purslų –
reikia mąslesnio žvilgsnio, skvarbesnio proto ir susikaupimo.
Tai kokie buvo praėję Kauno metai? Su kuo juos galėtume palyginti?
Naujuosius sutikę su legendine „Antimi“ ir jos „zombiais“, kauniečiai
turėjo progos su ironija prisiminti jaunosios kartos jau istorija
vadinamus laikus. Gal todėl jaunų veidų įspūdingame koncerte buvo
matyti gerokai mažiau nei vidutinio amžiaus klausytojų.
Vien sovietinei Kauno praeičiai skirtų vaizdų reginyje nebuvo, aplink
Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto sovietinius simbolius, kuriais
gruodžio mėnesį po ilgų diskusijų pagaliau nuspręsta atsikratyti,
„zombis“ Martynas nešoko – kaip apie Vilniaus Žaliojo tilto
skulptūras. Tačiau daugybė šou epizodų ir demagogiškų kalbų vertė
krūpčioti galvojant, ar tai tik kažkada buvo, ar vėl išgyvename kažką
panašaus.
Bet grįžkime prie praėjusių metų. Jų pabaigoje, lyg tyčia po Kalėdų,
šalį sukrėtė kraupi dviguba žmogžudystė Kaune, įsiveržusi lyg viesulas
į viešąją erdvę ir nuplovusi visus kalėdinio dvasingumo likučius.
Atrodė, kad didelė dalis meilės trikampio istorijos aptarinėtojų lyg to
paties peilio, kuriuo buvo nužudyti du jauni žmonės, ašmenimis toliau
pjaustė žmogiškųjų vertybių ir atjautos sampratą. Pamiršo posakį:
neteisk ir pats nebūsi teisiamas?
Tačiau Kauną praėjusiais metais drebino ne tik skandalai. Miesto
istorijoje būta tikrai gražių akimirkų, pirmiausia – švenčių. Apie vėl
gražiausia pripažintą Debesų eglę net neverta kalbėti. Nebent
prisiminti, kad piktdžiugiški pavyduoliai visaip bandė suniekinti
jos kūrėjų idėją.
Jiems nepavyko, kaip nepavyko ir dviem gruodžio pabaigoje praūžusioms
vėtroms, bandžiusioms nuplėšti ir nusinešti vieną ar kitą pagrindinės
Kauno eglės fragmentą. Metų sandūroje eglė viliojo kauniečius ir miesto
svečius visu savo grožiu.
Kaunas pernai vėl džiaugėsi „Žalgirio“ krepšininkų sėkme. Nors klubą
slegia finansiniai įsipareigojimai ir daugėja manančių, kad
žalgiriečiai neturėtų būti visų mūsų išlaikytiniai, „Žalgiris“ įveikė
„Neptūno“ komandą, apgynė LKL čempiono titulą ir šešioliktą kartą
pasipuošė aukso žiedais. Gal taip pat visų pavyduolių pykčiui?
O kas gali pasakyti, kad Kaunas nemoka rengti švenčių! Nors ir bandyta
numarinti istorines Hanzos dienas, jos pernai naujai atgimė Kauno
dienose. Į savaitgalį trunkantį reginį gegužę traukė žmonės ne tik iš
visos Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių.
Kaunas ne veltui vadinamas studentų miestu. Jauni žmonės ne tik
paįvairina kultūrinį gyvenimą, bet ir garsina miesto vardą, net
užkariauja kosmosą. Pernai sausį Kauno technologijos universiteto
elektronikos inžinerijos magistratūros studentas Algis Karpavičius į
kosmosą išleido savo sukonstruotą mažąjį palydovą „LitSat-1“.
Pernai visais įmanomais būdais bandyta užčiaupti burnas ir aršiausiems
Kauno gatvių kritikams. Savivaldybė kone kiekvieną mėnesį skelbė apie
iš dalies sutvarkytas ir rekonstruotas gatves. Nors valdininkai kartais
paskubėdavo džiaugtis perkirpę dar vieną sėkmingo projekto juostelę,
atidaromose gatvėse dar kurį laiką eismą trikdydavo šaligatvius ar
įvažas tvarkantys darbininkai, neveikė šviesoforai, vairuotojai
džiaugėsi. Prieš pat Naujuosius automobiliai pajudėjo ir Savanorių
prospekto įkalne.
Troleibusai be didesnių problemų įveikia Parodos kalno įkalnę, nors
šios troleibusų linijos kritikai prognozavo jai niūrią ateitį. Tiesa,
žiema dar neįsismarkavo, pasakyti, kad gatvės geriau barstomos, taip pat
liežuvis neapsiverstų – tuo teko įsitikinti ir paskutinę
praėjusių metų dieną.
Tad kokie buvo 2014-ieji? Vieni pasakys, kad blogesni už
ankstesniuosius. Kiti – kad geri ar net geriausi. Gyvenimas nėra ir
negali būti vienos spalvos. Sako, kad net aklieji mato ir jaučia
šviesos pustonius.
„Laikinoji sostinė“