Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė Laima Šidlauskytė mėgsta ne tik skaityti knygas, dainuoti ar rašyti laiškus, bet ir nebijo eiti į viešumą, keliauti. Pasak jos, negalia nėra kliūtis, tačiau keisti pasenusias taisykles, stereotipus ar normas – nelengva.
Mergina neslepia, kad kitose šalyse požiūris į negalią skiriasi nuo vyraujančio Lietuvoje.
– Negalia gyvenime yra kliūtis ar priešingai – paskatinimas siekti tikslų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiami?
– Turiu judėjimo negalią, kuri yra paveldėta. Tačiau pirmieji simptomai pasireiškė tik vėlyvoje vaikystėje. Mano gyvenimo būdas jau ilgą laiką yra toks pat – svajoju, dirbu, šypsausi. O štai sąlygos, prie kurių reikia prisitaikyti, kinta: gimtuosiuose Šyliuose (Šilutės r.) baigusi aštuonias klases, atvykau mokytis į Kauną, vėliau įstojau į VDU, du kartus buvau išvykusi su „Erasmus“ mainų programa į užsienį.
Visuomet šiek tiek užtrunku, kol fiziškai prisijaukinu aplinką, tačiau dar nė karto nepatyriau nesėkmės.
Mano manymu, negalia yra kliūtis tik tuo atveju, jeigu aš ją įsivaizduoju kaip kliūtį. Pasiekti norimų tikslų turint šiek tiek prastesnes sąlygas ar mažesnes galimybes man yra tik įdomiau.
– Esate aktyvi ir ambicinga mergina.
– Universitete studijuoju literatūrą ir spaudą, esu antro kurso magistrantė. Pagal „Erasmus+“ mainų programą išvykau į Švedijos sostinę Stokholmą, kur tęsiu studijas universitete.
Tai jau antrasis mano pasisvečiavimas užsienyje su „Erasmus“ programa. Prieš trejus metus, dar būdama ekonomikos ir finansų bakalauro programos studentė, išvykau į Prancūziją, į Reną. Pirmoji patirtis buvo labai sėkminga ir įsimintina, tad, vos įstojusi į magistrantūrą, pradėjau tyliai svajoti apie studijas užsienyje.
– Kaip atrodo Kaunas žmogaus, turinčio negalią, akimis?
– Su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis Kaune gyvenu jau dešimt metų. Tas Kaunas, kurį aš matau, niekuo nesiskiria nuo kitų regimo. Pirmiausia, manau, miestas yra žmonės, tai yra kauniečiai. Kaune gyvena mano mokyklos bei studijų draugai, nuostabūs mokytojai ir dėstytojai, daug kitų puikių žmonių.
Jei domėtumėtės mano nuomone apie Kauno šaligatvius, tuomet galėčiau pasakyti, jog jiems tikrai reikia remonto!
Kadangi dažnai naudojuosi neįgaliojo vežimėliu, matau šaligatvius kiek kitu kampu. Net trumpiausias pasivažinėjimas neretai tampa kliūčių ruožu – šaligatvių trinkelės išsiklaipiusios, bortai – gero sprindžio ar net aukštesni. Norint užkilti ar nusileisti nuo penkiolikos centimetrų aukščio šaligatvio, kad ir kaip pozityviai žiūrėčiau, nepadeda net kūrybingumas.
Gatvėse nematome daug negalią turinčių žmonių ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad miestas – tarsi nesibaigiantis kliūčių ruožas. Nuolaidžiais šaligatviais džiaugiausi Barselonoje, Paryžiuje, Rene, tebesidžiaugiu ir Stokholme. Ši miesto infrastruktūros dalis, manyčiau, svarbi ne tik neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms, bet ir senjorams, mamoms su vaikiškais vežimėliais, taip pat ir dviratininkams.
– Jei susėstumėte prie vieno stalo su Kauno miesto valdžia, kokius pasiūlymus pateiktumėte, kad būtų palengvintas žmonių, turinčių negalią, gyvenimas?
– Mielai paskolinčiau savo vežimėlį ir pasiūlyčiau dieną praleisti sėdint jame – nuvykti į darbą, tuomet patekti į savo kabinetą, papietauti mėgstamoje kavinėje, sutvarkyti kitus reikalus. Klausytis ir iš tiesų suprasti – du skirtingi dalykai. Manau, kad geriausias būdas suvokti padėtį – joje pabūti.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, peržengus namų slenkstį?
– Mėgstu teatrą, žmones, tad kartais apsilankau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, stengiuosi nepraleisti ir Kosto Smorigino koncertų – jo dainas moku atmintinai. Taip pat esu buvusi Kauno mažajame teatre, Kauno valstybinėje filharmonijoje, „Romuvos“ kino teatre. Ir visur durys atveriamos iki galo.
– Ar visur, kur norite, patenkate lengvai?
– Nelengva patekti į visas įstaigas, tačiau kai „Romuvos“ budėtojas atrakina galines teatro duris su nulaužta rankena, kurios veda kone tiesiai į užkulisius, – dar smagiau. Renkantis šį kelią, netenka susidurti su laiptais.
Kitas pavyzdys – Kauno įgulos karininkų ramovė, kuri pasiekiama tik laimingiesiems, užkopusiems daugybe stačių laiptų. Šiame garbingame pastate drauge su vadove Regina Kabaliniene mokydavausi vokalo. Užkilti laiptais visuomet padėdavo geranoriškai besišypsantys budėtojai, nusileisti žemyn – taip pat. Tikriausiai svarbiau ne įstaigos, o ten dirbančių žmonių nusiteikimas. Skųstis, laimei, neturiu kuo.
– Kaip nuvykstate, pavyzdžiui, į paskaitas?
– Kai reikia, visada naudojuosi viešuoju transportu. Juo vykstu pas gydytoją, į kirpyklą ar kitais reikalais. Kadangi gyvenau netoli universiteto, į paskaitas važiuoti autobusu buvo visai nepakeliui – greičiau nukulniuoti pėstute.
Planuodama kelionę mieste visuomet pasitikrinu transporto grafikus, nes su vežimėliu patekti įmanoma tik į žemagrindžius autobusus ar troleibusus. Aišku, yra tekę susidurti su ne visada maloniai nusiteikusiais vairuotojais, tačiau tai – tik menka paklaida pareigingų vairuotojų būryje, kurios net neverta pastebėti.
– Ar skiriasi lietuvių ir užsieniečių požiūris į negalią?
– Skiriasi, ir nieko čia nenuslėpsi. Požiūrį, manau, geriausiai išduoda žvilgsnis. Lietuvoje kol kas matau daugiau išsigandusių, klausiančių, nesuprantančių, kartais net bijančių akių – tiek žmonių be negalios, tiek pačių žmonių su negalia.
Užsienyje stengiamasi šalinti kliūtis, pasitaikančias neįgalaus žmogaus kelyje, nes būtent jos dažnai pasunkina negalią. Tačiau suprantu, kad Lietuvoje tokio sąmoningumo dar reikės palaukti. Bet manau, kad laukti sudėjus rankas negalima – reikia kalbėti, dalytis, bandyti suprasti ir imtis darbų, kad ir nedidelių.
– Kaip VDU yra pritaikytas žmonėms, turintiems negalią?
– Tai yra geriausiai žmonėms su negalia pritaikytas universitetas Lietuvoje. Aišku, tobulėjimui ribų nėra, ir labai džiaugčiausi, jei K.Donelaičio gatvėje esančiame Humanitarinių mokslų fakultete būtų įrengtas daugiau nei vienas pritaikytas tualetas. Apskritai į universiteto pastatus galima gana nesunkiai patekti užvažiavus pandusu, viduje yra liftai ar keltuvai. Dėl techninių kliūčių kildavusius nesklandumus visuomet pavykdavo sutvarkyti pasitarus su referente ar dėstytojais.