Sekdamas skvarbiu žvilgsniu Arifas Kazimovas atvykėlius pasitinka laiptinėje. Tai – jo budėjimo postas. Zanavykų gatvės gyventojas, kuris kaimyną apačioje Vladimirą Charitonovą įtaria narkotikų gamyba ir prekyba, nerimsta jau aštuonerius metus. Nors jo skundai dėl to nepasitvirtino, vilnietis nežada pasiduoti.
Kol jis laiptinėje pasakoja istoriją, girgžteli durys. Kaimynas mėgina nugirsti, ką kalba jo dieną ir naktį iš akių nepaleidžiantis prievaizdas. Taip, Zanavykų gatvės daugiabutyje verda tikras žvalgybos karas.
Triukšmas niekada netyla?
A.Kazimovas nebesuskaičiuoja, kiek per tuos metus prirašė skundų policijai, su narkotikų gamyba ir prekyba kovojantiems pareigūnams, prokuratūrai, savivaldybei, įvairioms įstaigoms, Seimo kontrolieriui.
Pensininkas įsitikinęs, kad V.Charitonovo bute kvaišalų gamybos laboratorija įrengta vonios kambaryje. Jam atrodo, kad iš ten sklinda įtartinas triukšmas ir kvapai.
A.Kazimovas tikino žinąs, kad kaimynas narkotikus gamina iš geležies oksido – raudonų dažų.
Klausydamasis A.Kazimovo ilgo pasakojimo supranti, kad reikia ne tik specialaus techninio, bet ir psichologinio pasirengimo. Kai vyras dėsto, kaip tie dažai išsukami skalbyklėje, kaip atliekos išpilamos į kanalizacijos vamzdį, o pagamintas produktas fasuojamas ir parduodamas, sunku ištverti nenusišypsojus.
„Skalbyklė veikia kiaurą parą, o kvapai kyla į viršų, į mano butą“, – dėstė pensininkas.
Duris atveria ne visiems
A.Kazimovo įtarimų šešėlis krinta ne tiktai ant V.Charitonovo ir jo brolio Boriso, bet ir kito šio namo buto gyventojų. Jie, pasirodo, taip pat mėgino gaminti kvaišalus.
„Naktimis jie nemiega, vis gamina narkotikus. Visi juos palaiko, visus jie nupirko“, – svaidėsi kaltinimais įtarus pensininkas.
Anot jo, narkomanai beldžiasi į jo kaimyno apačioje butą, bet jis ne visiems atveria duris. Kartą jis neva matęs, kaip visai jaunas vilnietis slapčiomis pateko į vidų. Įeidamas jis rankoje laikė tuščią dėžutę, o išeidamas – pilną narkotikų.
Leido budėti savo namuose
„Štai narkotikų gamybos laboratorija“, – šypsodamasis „Sostinei“ atidarė vonios kambario duris V.Charitonovas. Netrukus vyras surimtėjo prisiminęs, kaip dėl nuolatinių A.Kazimovo priekabių, vizitų kentėjo jo motina, per anksti palikusi šį pasaulį.
Nei V.Charitonovas, nei A.Kazimovas negalėjo atsakyti, kokia katė perbėgo kelią, kad kaimynai ėmė pyktis.
Pirmiausia A.Kazimovas ėmė skųstis dėl triukšmo.
„Iš pradžių kaimyną įsileisdavau į savo butą, mėgindavau aiškinti, kad triukšmas kyla nuo čiaupų. Dėl to vibruoja seno namo vamzdžiai“, – pasakojo V.Charitonovas.
Vladimiras pasiūlė A.Kazimovui prisėsti jo buto koridoriuje ant taburetės ir budėti. Kai tik išgirs triukšmą, stebėti, ar neveikia skalbyklė, ar negaminami narkotikai.
„Sakiau jam: „Tu sėdėk mano bute, o aš nubėgsiu pas kaimyną, atsuksiu čiaupą ir dar kartą galėsi įsitikinti, dėl ko kyla triukšmas.“ Tas budėjimas truko dvi savaites“, – prisimena Vladimiras.
Skylės pramušti nepavyko
V.Charitonovui kaimyno pasisėdėjimai jo namuose atsibodo ir jis jo ėmė į vidų nebeįsileisti.
Tad išgirdęs triukšmą A.Kazimovas imdavo plaktuku belsti į gyvatuką, o apačioje gyvenantys kaimynai manydavo, kad taip smaginasi V.Charitonovas.
Toliau – dar gražiau. A.Kazimovas ėmė perdangoje kalti skylę, kad galėtų pasižiūrėti, ką veikia kaimynas. Bet nepavyko – kaltas atsitrenkė į armatūrą.
Dvi savaites vargęs A.Kazimovas neketino nusileisti. Vieną naktį brolius Charitonovus iš lovų išvertė nepakeliamas garsas. Vėliau paaiškėjo, kad į nebaigtą išmušti skylę buvo įstatytas automobilio signalas.
Signalas buvo uždengtas kibiru, skudurais, kad šaižus garsas nesklistų viršutiniame bute.
„Nemiegojome ne tik mes su broliu, bet ir trečiojo, antrojo aukštų gyventojai“, – sakė V.Charitonovas.
Naktimis netyla skambučiai
Žvalgybos karas plieskėsi vis labiau, todėl namo įgaliotiniu išrinktas V.Charitonovas pakvietė į savo butą visus laiptinės gyventojus, kad jie įsitikintų, jog jokios narkotikų gamybos laboratorijos nėra.
Kaimynai jam reiškė užuojautą, o A.Kazimovas toliau nerimo. V.Charitonovas įsitikinęs, kad tai pensininkas naktimis jam skambina telefonu. Paskambina ir tyli.
Arba keikiasi šlykščiausiais žodžiais.
Kelis tokius įrašus V.Charitonovas perdavė pareigūnams. Taip, netylėjo ir jis – skundėsi, bet viskas veltui.
Vladimiras aiškino, kad negali išjungti telefono, nes nežinia, kada gyventojams gali prireikti pagalbos. Juk jis – namo įgaliotinis.
