– Sausio 13-oji: ką nauja tokia, regis, subanalinta tema galima pasakyti? – „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Patriotai“ paklausė V.Adamkaus.
– Manau, teisingai pavadinta – subanalinta tema.
Tačiau man atrodo, kad tai priminimas apie tų dienų pasiaukojimą, drąsą, ryžtą, kai dar esant sovietų kariuomenei, kuri galėjo sutrypti mus per porą valandų, tauta atsiliepė.
Buvo valia parodyti beginklių žmonių vienybę prieš ginklą.
– Jūs dabar atpažįstate tuos pačius žmones?
– Čia ir yra problema. Dažnai pagalvoju: o kurgi dingo ta dvasia, kur ta drąsa ir tas pasiaukojimas, kuris tada buvo parodytas?
Pradedu prisibijoti, jog tokios, sakyčiau, dvasinės jungties, vienybės, gebėjimo parodyti, kad mums tai yra brangu ir niekas mūsų negali palaužti ar pakeisti mūsų nuomonės, jau pradeda trūkti.
Reikia sustoti ir pagalvoti: kurgi mes einame, kodėl pasikeitėme? Ar kaltas materialinis gyvenimas, ar mes rūpinamės vien savimi, savo geresniu gyvenimu?
– Atrodytų, kad dabar kiti žmonės tomis pačiomis gatvėmis vaikšto.
– Teisingai. Esu nusivylęs. Mes paskendome savo reikaluose, net politiniame gyvenime mums rūpi daugiau partijos, savi sambūriai, o ne valstybės reikalai.
Kartais priimami protu sunkiai suvokiami įstatymai, kurie Lietuvos žmonių gerovei tikrai niekuo nepadeda.
– Teko girdėti net tokį pareiškimą: „Kai kuriems Lietuvos piliečiams būtų pavojinga duoti ginklą karo atveju, nes dar nežinia, į kurią pusę jie nukreiptų ginklą.“
Juk tai šiurpu girdėti po ketvirčio amžiaus gyvenimo nepriklausomoje valstybėje.
– Taip. Man skaudu tai matyti, nes šventai tikėjau, kad mūsų kelias yra tiktai vienas.
Demokratinės, laisvės vertybės, už kurias mūsų maža tauta paaukojo 300 tūkstančių gyvybių. 10 procentų visos tautos sunaikinta. Sibire, kalėjimuose.
Tokias aukas XX amžiuje tik žydai yra sudėję, jų daugiau sunaikinta.
Bet Lietuva, esu įsitikinęs, nuo sovietų rankų yra tikrai daugiausia nukentėjusi.
Ir man atrodo, kad to turėtų pakakti mums tvirtai nusistatyti, kur einame, ir nesiblaškyti. Štai ir atsakymas.
– Daugelis paprastų žmonių kalba labai panašiai kaip jūs. Bet jie iš karto išreiškia tokią bejėgystę: iš viršaus sklinda visai kitokios nuotaikos, o eilinis pilietis politikos nediktuoja.
– Labai sutinku. Iš valdžios viršūnių, ten, kur turi būti nustatoma kryptis, sklinda įvairiausi signalai.
– Mes jau netgi tarp kaimynų draugų neturime.
– Todėl, jog nesame solidarūs ir neturime aiškaus nusistatymo, kad štai yra mūsų kelias – toks, o ne kitoks. Ir patys blaškomės.
Blaškomės net dėl užsienio politikos. Man dar nėra aišku, kur galų gale krypstame.
Daugiau ar mažiau priklausome Vakarų demokratijoms, tačiau vieną dieną dairomės į Rytus, kitą dieną apsisukę dairomės į Vakarus. Ir tas mūsų blaškymasis nieko gera neduoda.
Man atrodo, kad Vakaruose į mus taip ir žiūrima: kada gi jie apsispręs, kur pasuks rytoj?
– Kai valstybė šitaip blaškosi, kiek dar metų į ateitį galėtų būti programuojamas mūsų partnerių nepasitikėjimas, įtarumas?
– Jūs kaip tik pavartojote tą žodį, kurį norėjau pasakyti. Partneriai neturi aiškaus ir tvirto pasitikėjimo mumis. Jie nėra garantuoti, kad rytoj nepakeisime savo krypties ir neatsisakysime tuo keliu eiti.
Todėl mūsų balsą mandagiai išklausys, bet numos ranka: mes darysime tai, ką norime.
– Prieštaringi signalai.
– Prieštaringi. Ir jokios pagarbos vieni kitiems. Mes dar iki šiol neišmokome gerbti kitų nuomonės, su ja skaitytis.
– Tarkime, santykiai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Kai pasakoma: Vyriausybė yra intelektualiai neįgali, kaip po to tikėtis, kad žmonės susivienytų?
– Man atrodo, kad mes sutariame, iš kur tai sklinda. Ir nesinorėtų, kad mes tą temą taip ir paliktume.
Tikėkimės, kad mums neprireiks dar 25 metų, kol išgydysime, sakyčiau, savo vidines žaizdas.
Dovanokite, bet prezidentės kalbos nekomentuosiu. Aš turiu savo aiškią nuomonę ir nenorėčiau, kad mano komentarai dar daugiau apsunkintų esamą padėtį.
– Jūsų santykiai įtempti?
– Tegu į šį klausimą bus neatsakyta. Manau, jūs viską puikiai suprantate ir aš puikiai suprantu be žodžių.
– Ar buvote susitikę per praėjusias šventes? Matėtės? Juk esate kaimynai.
– (Susigraudinęs atsidūsta.) Kaip man dabar atsakyti? Meluoti?
– Ne, nemeluokite.
– Aš dar nė vieno telefono skambučio nesulaukiau ir nebuvau susitikęs per šešerius metus. Aš neegzistuoju.
– Jūsų asmeninės pažintys su pasaulio galingaisiais, politinis patyrimas yra ne tik jūsų, bet ir visos valstybės turtas.
Ar jūsų pasakymas reiškia, kad netgi bandant užglaistyti santykius su JAV, pablogėjusius po ankstesnių arogantiškų pareiškimų, nepaprašyta patarimo ar tarpininkavimo?
(V.Adamkus purto galvą.)
– Jums tai skaudi tema?
– Galbūt sustokime čia, nes giliname žaizdą. Tai, mano supratimu, sunkiai suprantama ne tik normalioje valstybėje, bet ir santykiuose tarp žmonių.
– Tiems, kurie mena sovietinius brežnevinius laikus, gali pasirodyti nieko nauja. Krypties neturėjimas, trumpi, įsakmūs, vienas kitam prieštaraujantys įsakymai.
Paneikite tą įspūdį, jeigu matote kitaip.
– Tai yra žmogaus ir asmenybės stilius. Aš nieko kito negaliu atsakyti. Nepakeisime asmenybės.
– Tarsi ir nustatėme simptomus, bet nenustatėme ligos židinio. Ar galima dėl visko kaltinti tik vieną asmenį?
– Manau, liga negali būti apėmusi tik vienos pusės.
Prieš 25 metus staiga mums atsivėrė pasaulis. Gėrybių – kiek nori. Važiuok kur nori. Ir staiga idealizmas dingo.
Atrodo, kas nors kitas už mus darys, o mes tuo metu kursime savo asmeninę gerovę. Štai kas man atrodo pati tikroji ligos priežastis.
Ir tol, kol mūsų materializmas nenusileis žemyn, o tauta nepradės vertinti moralinių vertybių, gyvensime ir murdysimės savo baloje ar dar kur nors, kad ir kaip tai pavadintume.
– Ką tik įvykdytas teroristų išpuolis prieš laisvąją spaudą Paryžiuje. Šimtai tūkstančių piliečių jau tą pačią dieną išėjo į gatves protestuoti. Niekas jų neskatino. Jie išėjo ginti demokratijos, žodžio laisvės.
– Man atrodo, kad tai dar kartą parodė gilų tautinį supratimą ir vertybes, pagal kurias tauta gyvena.
– Lietuvoje buvo prirašyta šimtai tūkstančių anoniminių komentarų. Bet kažin ar daug kas eitų į gatves. Gal net apkaltintų aukas: pačios kaltos, nereikėjo provokuoti.
– Klausykite, neužmirškite, kad per pusę amžiaus sovietmečio sunaikintos visos moralinės vertybės. Kelios kartos taip gyveno – puoselėdamos sovietines vertybes.
– Išduok, parduok, išsaugok savo kailį.
– Teisingai. Štai mąstymas, kurio dar nepajėgiame atsikratyti.
– Vadinasi, reikia tiesiog palaukti, kol ta karta išmirs su tomis vertybėmis?
– Labai gaila. Pasakysiu nevartodamas to žodžio, kurį jūs pasakėte. Tol, kol nepasikeis kartos, kol neužaugs žmonės, turintys vakarietiškas moralines vertybes, tol mes turėsime tą problemą.
– Praėjusią savaitę prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos konferencijoje mes išgirdome pasakymą: aš nedariau klaidų.
Jūs šalies vadovu buvote dvi kadencijas. Ar darėte klaidų?
– Atvirai pasakysiu, man buvo sunku girdėti tokį pasakymą, nes nežinau tokio idealaus žmogaus, kuris gyvenime nedaro klaidų.
Aš padariau daug klaidų, gailiuosi. Galėjau kitaip pasielgti eidamas pareigas.
Jokiu būdu negaliu pasakyti, kad niekada neklydau.
Manau, kad čia galbūt per toli nueisime, nes gal tiktai vienas Dievas neklysta.
– Dabar trūksta tik pasakyti: čia aš atėjau gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
– (Šypsosi.) Čia jūs taip pasakėte, ne aš.
– Jūs buvote žmogus, iš arti matęs daug politikos užkulisių. Ar labai nustebtų Lietuvos žmonės, jeigu išvystų tikruosius politikų veidus, kuriuos matėte jūs?
– (Šypsosi, atsidūsta.) Atsakysiu taip: nenorėčiau, kad Lietuvos žmonės pamatytų viską, ką aš mačiau.
Bet kartu noriu pabrėžti, kad mūsų vadovybėje, Seime yra tikrų idealistų, gerų žmonių, norinčių gero Lietuvai.
Manau, jiems be galo sunku būti po vienu stogu tuose rūmuose su kai kuriais veikėjais.
– O kodėl nenorėtumėte, kad pamatytų?
– Pamatytų nelabai gražų vaizdą.
– Kokį?
– Kad ne valstybė rūpi, o asmeniniai interesai. Arba asmeniniai grupiniai interesai. Yra ir asmeninių interesų, bet grupiniai – virš valstybės gerovės.
– Jūsų išspausdinti prisiminimai buvo labai atviri. Niekas kitas iki jūsų su tauta taip nešnekėjo, neatskleidė, kas yra politika ir kaip ji daroma.
– Bet tai niekam nepadėjo. Ir nieko nepakeitė.
– Tačiau tokie dalykai kapsi, kaupiasi.
– Kad jūsų žodžiai nueitų tiesiai Dievui į ausį.
Interviu su V.Adamkumi – antradienį, sausio 13-ąją, 21 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją laidoje „Patriotai“.