Tarp jų išriedėjo ir Lietuvos laisvės gynėjo Rolando Jankausko vardu pažymėtas autobusas, kuris kursuoja įvairiais maršrutais. Trečiadienį jis važiavo 36-uoju maršrutu.
„Autobusas spėjo apdulkėti, ar gausis gražios nuotraukos?“ – pamatęs fotografą, kiek nusivylęs šūktelėjo trumpą pertrauką turėjęs autobuso vairuotojas.
Pirmąją dieną, kai išriedėjo į gatves, prie Televizijos bokšto žuvusio R.Jankausko tėvas Bronislavas Jankauskas įsiamžino prie istorinius įvykius primenančio autobuso.
Iš viso sostinėje šiuo metu važinėja trylika autobusų su Sausio 13-osios aukų pavardėmis. Be Laisvės gynėjų vardų, ant autobusų parašyta ir Lietuvos garsaus poeto Maironio žodžiai: „Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai. Laisvais išvedę šalį vieškeliais.“
Nuo antradienio Vilniaus gatvėse jau važinėja keturi Sausio 13-osios žuvusių atminimui skirti autobusai, iki savaitės pabaigos planuojama išleisti visus likusius.
„Vilniuje yra Rolando Jankausko gatvė, ant namo yra atminimo lenta, mokykloje, universitete – taip pat. Dabar ir toks priminimas bus. Gerai, daugiau žmonių žinos tas pavardes“, – nusišypsojo R.Jankausko tėvas.
Išėjo kartu su broliu
Prieš 24 metus, net nenutuokdami kas jų laukia, Rolandas kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Mariumi patraukė Televizijos bokšto link.
„Nusiprausė, apsirengė ir išėjo. Iš pradžių žadėjo kartu nueiti prie Seimo. Mes ir galvojome, kad jie ten nuėjo. Net nesitikėjome, kad bus prie Televizijos bokšto. Kiek vėliau ir patys ten patraukėme“, – pasakojo netoli bokšto gyvenantis chorvedys B.Jankauskas. Ten sūnų jis nesidairė.
Paryčiais į namus grįžo dvidešimtmetis Marius. Vienas, be brolio, pajuodęs ir apdegusiais plaukais. Vaikinas buvo patyręs akustinę traumą, buvo sužaloti ausų būgneliai. Minioje prie bokšto jie su broliu pasimetė.
„Šaudė tankai, buvo mėtomi degūs paketai. Nors ir buvo kartu, bet pasimetė. Marius galvojo, kad Rolandas nuėjo su draugais“, – sakė B.Jankauskas.
Kitą dieną neatsiradus Rolandui, tėvai pradėjo skambinti jo bičiuliams. Paaiškėjo, kad vaikino kartu su jais nebuvo. Tuomet artimieji šukavo ligonines, galiausiai paskambino į morgą.
„Lavoninėje jį ir radome. Sako, turime vieną – atvažiuokite. Jis buvo paskelbtas kaip neatpažintas asmuo. Iš pradžių galvojome, kad gal ne tas? Bet pažinome iš rūbų – buvo su jūrininko marškinėliais“, – atsiminimus gaivino 78 metų žuvusiojo tėvas.
Tuo metu kai šovė tankas, Rolandas stovėjo labai arti. Veidu į pasibjaurėjimą keliančią okupanto karo mašiną. Tuščias šovinys pataikė į viršugalvį ir smarkiai sužalojo. Vaikinas ir dar keli žmonės susmuko.
Keli atsipeikėję žmonės sugebėjo nušliaužti toliau nuo tanko vikšrų, o Rolandas pasiliko gulėti. Tanke saugiai lindėję sovietų kariškiai pervažiavo R.Jankausko kūną. Jis buvo greitai nuvežtas į ligoninę. Gyvybė vos ruseno ir R.Jankauskas, netrukus po atvežimo į ligoninę, mirė.
„Iki šiol mano akyse stovi pamatytas vaizdas. Sustingęs sūnaus žvilgsnis į pasaulį“, – susigraudino B.Jankauskas.
Tarnavo laivyne
Prieš sausio įvykius, R.Jankauskas buvo neseniai grįžęs iš tarnybos laivyne Vladivostoke. Ten jis dirbo elektromechaniku.
Net būdamas už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, jis prenumeruodavo lietuvišką spaudą, domėjosi kas vyksta jo šalyje. Greitai laivyno vadovybė nebeleido prenumeruoti laikraščių iš Lietuvos, todėl R.Jankausko tėvas įdomesnius straipsnius iškirpdavo ir atsiųsdavo paštu.
Po trejų metų grįžęs į Lietuvą, jaunas vaikinas plėšėsi į visus patriotinius renginius. Namuose jis nelindėdavo, turėjo daug draugų.
„Tokia drąsa turbūt yra genuose. Jeigu Tėvynė pavojuje, žmogus eina jos ginti. Taip pat ir šiuo metu – jeigu prireiks drąsių, jų atsiras“, – įsitikinęs B.Jankauskas.
