Juodosios kronikos sąrašas krauju bus rašomas ir toliau nepaisant galvų kapojimo operacijų Belgijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Nes tokia jau slibino fiziologija – vietoj vienos nukirstos galvos atauga dvi. Arba devynios.
Visiems seniai aišku, kas Jemeno, Sirijos, Irako, Pakistano ir Afganistano smėlynuose deda nuodingojo roplio kiaušinius. Šį monstrą pasaulis vadina radikaliuoju islamu ir vieningai smerkia, neatsiliekant ir musulmonų bendruomenei. Jie keikia „Al Quaeda“, ISIS, „Jabhat“ šutves ryžtingai nuo jų atsiribodami. Jie aimanuoja, kad džihadistai pavogė islamo veidą, ir tuo patys beveik tiki.
Bet kaip yra iš tiesų? Kodėl iš visų vis dar praktikuojamų religijų būtent šitos vardu šienaujamos nekaltų žmonių gyvybės? Kas nutiko religijai, kurią dabar išpažįstančios tautos kadaise kūrė algebrą, algoritmus, daugybę nuostabių mokslo išradimų, jau nekalbant apie skaičių simbolius, kuriuos kasdien vartojame. Kodėl ši žmonijos dalis įstrigo uždarame ydų rate, nors tuomet turėjo aiškų pranašumą prieš kaimynę Europą, skendėjusią Viduramžių tamsoje?
Kadaise to paties (tik švelnesniais žodžiais) paklausiau „Hezbollah“ barzdylų, kurie po kelių kartu praleistų dienų Pietų Libane atsipalaidavo, o vakarais vis dažniau siurbčiodavo anyžių trauktinę iš geležinės gertuvės. Dievo kariai geria ugninį vandenį? Keista tik iš pirmo žvilgsnio. Tai jau buvau matęs Čečėnjoje, bet anų kraštų musulmonai su rusais kariavo ne dėl to, kad šie buvo netikėliai, o todėl, kad žagino jų tėvynę.
Glostydamas nuzulintą automato AK-47 rankeną „Hezbollah“ (arba Dievo partijos, kaip jie sako) dėdulė man labai paprastai atsakė: kalti Vakarai ir žydai, kad islamas rodomas pasauliui kaip monstras. Tai musulmonai yra kiršinami, jie – gudraus sąmokslo aukos, nes yra nekalti ir naivūs kaip vaikai.
Kitokio atsakymo ir nesitikėjau. Šis švento naivumo nuodas jo protėviams skiepijama nuo XVIII amžiaus, kai islamą sukaustė vahabizmo kerai. Anais laikais Arabijoje gyveno toks pamokslininkas, kuris surinko viską, ką vakarų civilizacija turi blogiausia ir pateikė kaip naują mokymą savo sekėjams. Šis archaiškas mąstymas kaip vėžio metastazės iki šiol ėda visą islamo religiją.
Saudo Arabijai, kuri yra viena pagrindinių šio „mokytojo“ idėjų buveinių, jau ir pačiai plaukai šiaušiasi nuo džino, kurį kadaise paleido skrajoti ir iki šiol pati pagloboja. Dabar prie šiaurinių valstybės ribų skubiai statoma 965 kilometrų ilgio siena ir tranšėja. Tikimasi, kad tai apsaugos musulmonų sunitų šalį nuo įsiveržimų iš kaimyninės galvų kapotojų valstybės.
Kokie tos ligos simptomai? Ar korektiška taikyti medicinos terminus religijai, išpažįstamai milijonai žmonių, kurių absoliuti dauguma yra padorūs, dievobaimingi ir gera linkintys? Kaip galiu šitaip rašyti neįžeisdamas savo draugų musulmonų Malaizijoje, Libane, JAV, kitose šalyse?
Naujasis Vakarų pasaulis nusigręžė nuo Dievo, kaip jį suvokė anksčiau gyvenusios kartos. Dabar demokratijos gina žodžio laisvę, teisę neribotai vartoti ir kitas palyginti naujas vertybes. Tačiau maldos pinigams niekaip negali pakeisti senųjų maldų. Neurozė kamuoja milijonus, o antidepresantai parduodami šimtais milijonų pakuočių.
Tačiau vienas tikintis žmogus atstoja tūkstantį, turinčių tik interesus. Tad sprogdinti namus, grobti lėktuvus, šaudyti žmones redakcijose ir prekybos centruose puola ne demotyvuoti agnostikai, o Dievo, kuris jiems vis dar yra didis, kariai. Bet kuo gi islamas palankesnis tos bjaurasties veisimui, nei kitos religijos?
Ogi tuo pačiu viską persmelkusiu pikto, surukusio XVIII amžiaus perdylos tvaiku, kurio niekaip nepavyksta išvėdinti jau kelis šimtmečius. Kur musulmonų reformatoriai, mąstytojai, vizionieriai, kurie keitė kitas religijas ir visuomenes? Kodėl visi arabų pavasariai ir kiti mėginimai keistis smaugiami pačioje užuomazgoje, krauju ginant abejotinas fundamentalizmo vertybes? Teisę tironiškai valdyti, dogmatizmą, konservatyvumą, panieką moterims ir taip toliau.
Žinoma, ir besąlygiška pagarba autoritetams, jokių diskusijų ir kritikos bei kitų demokratijos žaidimų, kuriuos „vienatinei teisingai religijai“ nori primesti šėtonas – kitaip tariant Vakarai. Nelygu kurioje šalyje tai išpažįstama, senojo mokymo nuodai daugiau ar mažiau verčia aiškiai rinktis tarp teisėtumo (halal) ir užribio (haram). Kitas logiškas žingsnis – šventoji kova su visu atvirojo pasaulio haram nešamu blogiu. Prieš moteris, kurios išdrįsta nusimesti dangalus nuo veido, kito tikėjimo sūnus, krikščionis ir šiaip įtartinas mažumas.
Štai tos tamsiosios įsčios, kurių gelmėse užsimezga pabaisos. Jos dauginasi ir tarpsta nepaisant visų atsiribojimų ir nuoširdaus baisėjimosi kruvinų kančių ritualais Alacho garbei. Genialių mąstytojų, matematikų, astronomų, biologų ir poetų kadaise puoselėta religija - užkrėsta. Pagydyti ją galėtų tik patys musulmonai. Ne sąjungininkų raketos (nors jos labai padeda) ir ne milijoninės demonstracijos užpultoje Europoje.
Bet tam reikia pakeisti pradžių pradžią: pertvarkyti pradinį mokymą, švietimo sistemą, nebežaloti jaunų sielų ydingomis praėjusių epochų dogmomis. Tik šviesa gali išvaikyti senuosius demonus, iš kurių urvų bausti naujojo pasaulio šliaužia aklo keršto vaikai.
