Tai yra netiesa – tautiečiai skaito ir rašo, kaip buvo prisakęs pats Mažvydas. Na, gerai, gal ne visi, bet galiu garantuoti už tą sluoksnį, kuris sėdi prie valdiškų stalų valstybinėse įstaigose ir pildo valstybinės reikšmės raštus.
Štai ateinate pas gydytoją – jis į pacientą tik dėbteli ir įninka į raštvedybą. Jūs sėdite, jis skrebena, nes turi užpildyti C formą, paskui susirasti segtuvą U ir jokiu būdu negali supainioti ligų kodų, kurie jo kolegų surašyti storuose tomuose.
Kita situacija – teko kreiptis į policiją (o gal ji pati kreipėsi). Tyrėjas anapus stalo užpildys devynis protokolus, uždės devynis antspaudus ir tik po to su jumis šnektelės.
Jei dar turės laiko tokiems niekams, nes pokalbiai – tai ne raštai, kuriuos turi tvarkingai pildyti kiekvienas drausmingas ES valstybės tarnautojas.
Tiesa, tos suvešėjusios įrašų, formų ir paragrafų džiunglės jau baigia užgožti sveiko proto takus, bet įveikti šios sistemos paprastas pilietis neturi jokių šansų. Ką ten pilietis – paragrafais jau dusinama ir pati sistema.
Antai Panevėžio pataisos namuose uždarytos moterys susigalvojo naują teisėtą pramogą: šokdinti šios kalinimo įstaigos valdžią. Nereikia nei riaušių, nei kitokių akibrokštų. Tik rašiklio ir popieriaus lapo. O dar geriau – daug lapų. Kad galėtum parašyti dešimt, šimtą, tūkstantį skundų.
Kalinės puikiai žino, kad administracija tiesiog privalo tirti tuos skundus, kad ir kokie absurdiški jie būtų. Net jei prašoma suskaičiuoti tarakonus kameros plyšiuose.
Tokia raštija Lietuvoje klesti ir klestės, nes tai, ko gero, yra ta kaina, kurią mokame už prekę, vadinamą vakarietiška demokratija.
