„Barnevernet“ lietuvių šeimai kirto šių metų sausio 6 dieną, kai sūnus po Kalėdų atostogų sugrįžo iš Lietuvos į Norvegiją ir nuėjo į mokyklą.
„Vyras buvo ką tik grįžęs su abiem sūnumis į Norvegiją, aš užsilikau Lietuvoje su 6 mėnesių dukrele. Sausio 6-osios pavakare vyrui pranešė, jog mūsų 7-metis sūnus paimtas iš mokyklos ir išvežtas pas globėjus nenurodomu adresu. Iki tos vietos – pusketvirtos valandos kelio.
Priežastis – mokykla pranešusi, kad vaiką namie muša mama, tėtis ir vyresnis 15 metų brolis.
Nustatė be jokio tyrimo, atėmė be teismo! Vaiko teisių apsaugos specialistai niekada pas mus nesilankė.
Vyras paskambino man į Lietuvą, aš atskridau pirmu lėktuvu.
Nuskubėjau į „Barnevernet“ biurą aiškintis. Gavau pastabą: „Per daug kalbate, karščiuojatės.“
Kai nerado įrodymų dėl smurto, perkvalifikavo į „seksualizuotą“ elgesį mokykloje.“
Ką tai reiškia? Nepaaiškino. Juk Norvegijoje vaikams apie seksą aiškinama darželiuose jau nuo 5 metų.
***
Pirmojoje žurnalistinio tyrimo dalyje skaitykite, kaip savo vaiką bandė susigrąžinti Gražina Leščinskienė.
Antrojoje dalyje – Loretos Daškevičės istorija.
***
Paėmus vaiką po kelių dienų anksti rytą į mūsų namus įsiveržė keturi policininkai.
Vyrą tardė keturias valandas, mane – tris, vyresnį sūnų – pusę valandos. Smurto neįrodė.
Tuomet išgirdome, kad vyresnis brolis seksualiai priekabiavęs prie jaunėlio – esą vaikas kažką kalbėjęs bendraklasiams, o mokytoja pranešusi „Barnevernet“.
Tyrimą vykdžiusi ir nieko nusikalstamo neradusi policija mums pasakė: „Kas čia darosi, net mes nesuprantame tų įtarimų.“
Bet sūnelio nebeturime. Sausio 21 dieną įvyko posėdis. Mes su vyru laikėmės iš paskutiniųjų – neverkėme, nes negalima, šypsojomės, žadėjome, kad būsime nuostabūs tėvai, nepriekaištavome.
Pareikalavo, kad iš Lietuvos atvežtume mažąją 6 mėnesių dukrelę, tada gal grąžintų sūnų.
Supratau, kad jiems reikia ir to mažo vaiko. Pažadėjome, kad tuoj atsivešime, kai tik man praeis stresas ir aš galėsiu ja gerai rūpintis.
Mums dar pasisekė, kad iš karto nusisamdėme advokatę lietuvę Sandrą Latotinaitę – nelaukėme „Barnevernet“ skirto advokato.
Ir stebuklas – po dviejų dienų sūnų mums atvežė į namus.
Tada čia pirmą kartą apsilankė ir „Barnevernet“ darbuotojos. „O, kaip gražiai gyvenate, koks gražus namas!“
Ką septyniolika dienų kentėjo septynmetis vaikas, iš mokyklos ištemptas už rankos kaip nusikaltėlis ir rėkiantis įgrūstas į mašiną, jiems visai nerūpėjo.
Savaitgalį svarstėme su vyru – ką daryti? Liksime čia – nuolatos gyvensime baimėje. Nusprendėme – vyras lieka su 15-mečiu sūnumi čia. Vyrui reikia dirbti, o aš su atgautu sūneliu skrendu į Lietuvą.
Šį pirmadienį grįžome, kol kas glaudžiamės pas brolį. Sūnus bijo eiti į mokyklą: „Mamyte, aš bijau, o jeigu ir čia mane pagrobs?“ – pasakojo Anželika.
Paklausiau Anželikos – ką jie būtų darę, jei sūnelis jiems nebūtų buvęs sugrąžintas?
„Jau buvome su vyru nusprendę – pagrobtume iš globėjų ir bėgtume į Lietuvą.
Vyras sakė – aš likčiau čia, prisiimčiau visą kaltę.
Atsėdėčiau 3–4 metus kalėjime, bet vaikai būtų mūsų. Nes žinome iš daugybės lietuvių šeimų patirties – nieko teisiniu būdu neišsikovosi. Mes esame tik antra lietuvių šeima Norvegijoje, kuriai pavyko atgauti vaiką“, – aiškino Anželika.
Iš lėktuvo Anželika parašė „Barnevernet“ darbuotojams žinutę: „Mes Norvegijoje gyvenome 7 metus, čia mūsų darbas, draugai, būstas – ir per vieną dieną jūs viską sugriovėte.“
Atsakė meilia žinute: „Kaip gaila, kad išvykstate, linkime sėkmės. Tikimės, kad sūnui ir toliau padėsite.“
„Buvo taip šlykštu nuo tos veidmainystės“, – atsiduso Anželika iš glėbio nepaleisdama savo vaiko.