Prieš dvejus metus į kazino su draugais užėjęs Lukas (pavardė redakcijai žinoma. – Red.) net negalėjo pagalvoti, kad apie šią įstaigą ratus suks ateinančius kelerius metus. Pirmą kartą lošimo namuose vaikinas su draugais pralošė po 40 litų. Ne tiek ir daug, kad pajustų apmaudą, bet į kazino Lukas grįžo po savaitės.
Metė darbą
„Nežinau. Užkabino. Gavau algą, tuo metu apie 1,2 tūkst. litų. Pagavau azartą ir nuėjau atsilošti. Beje, tai ir padariau, laimėjau 2,5 tūkst. litų. Prisimenu, kad tuo metu pagalvojau, jog jau nebereikės dirbti“, – šypsojosi vaikinas.
Turėjęs mokamą praktiką 21-erių vaikinas pajuto, kad uždirba grašius, todėl metė darbą. Nuo tos dienos, kai išlošė, į kazino jis ėjo kiekvieną dieną. Jau metęs darbą per savaitę jis laimėjo dar 9 tūkst. litų.
„Po tos savaitės viskas ėjo tik blogyn. Viską pralošiau. Bet nebuvo gaila tų pinigų, nes žinojau, kad jie ne mano. Po to karto iki dabar nebuvo nė mėnesio, kad nenueičiau į kazino“, – prisipažino Lukas.
Aukštas, gražus ir inteligentiškas jaunuolis niekuo nepriminė priklausomybės kankinamo 23-ejų vaikino. Tik kalbėdamas Lukas nevalingai gniaužė rankas.
O kur jų negniaužysi: „Susitariau, kad galėčiau grįžti į praktiką. Pamelavau, jog negalėjau dirbti dėl asmeninių priežasčių, blogai jaučiausi. Tačiau vis tiek lošiau. Baigiau mokslus, įstojau į magistrantūrą, vis tiek lošiau, ėmiau greituosius kreditus.“
Matydamas, kad skęsta skolose, Lukas išvažiavo į Ameriką, kur gyvena jo motina. Uždarbiavęs pas ją ir jos vyrą, po trijų mėnesių vaikinas parsivežė nemažai pinigų.
Tuomet grąžino skolas, nusipirko naują automobilį, parašė prašymą į kazino dėl draudimo lošti. Grynaisiais liko apie 20 tūkstančių. Keletą savaičių ištvėrė nebandęs lošti. Tačiau nieko keista – nors ir buvo parašęs prašymą neįleisti į kazino, vėl ten pateko ir visus turėtus pinigus greitai paleido vėjais.
Į JAV skrido dar du kartus
Pardavęs automobilį vėl nuskrido į Ameriką, nes dar nebuvo pasibaigusios akademinės atostogos. Vėl dirbo pas savo motiną ir į Lietuvą parsivežė apie 30 tūkst. litų. Grąžino turėtas skolas, vėl nusipirko automobilį. Liko apie 18 tūkstančių.
Per kelias savaites ir jų nebeliko.
Kai jau galėjo vėl nuvykti į JAV, Lukas vėl ten dirbo tris mėnesius. Scenarijus tas pats – sunkiai dirbdamas parsivežė apie keliasdešimt tūkstančių, tačiau visus pralošė.
Tuo metu, kai kalbėjomės, jis buvo prieš du mėnesius grįžęs iš JAV. Uždirbtų pinigų jau nebeturėjo, automobilis buvo įkeistas. Tačiau dirbo sėkmingoje įmonėje.
„Mašiną lizinge įkeičiau. 13 tūkstančių, kuriuos gavau, pralošiau per pusantros dienos. Man buvo mažai. Tuo metu įmonėje dirbau su pardavimais. Išėjo taip, kad padariau apie 15 tūkst. litų žalą įmonei. Paėmiau iš kasos.“
– Pavogėte?
– Pavogiau, galima ir taip sakyti.
Svajonės nesipildė
Penkiolika tūkstančių jis iššvaistė per kelias valandas. Supratęs, kad negalės grąžinti pinigų, apie tai pasakė įmonės vadovui. Po kelių dienų buvo suplanuota inventorizacija, todėl trūkumas būtų paaiškėjęs. Vaikinas įmonės direktoriui pripažino turintis bėdų su lošimu ir pasirašė vekselį.
„Kai loši ir jauti, kad sekasi, pradedi galvoti apie tai, ką galėsi nusipirkti, kur galėsi nuvažiuoti... Pradedi planuoti“, – sakė Lukas.
„Tai ar pavyko ką nors nusipirkti?“ – paklausiu.
„Ne.“
Luko draugai ir tėvai žino apie jo lošimo problemą. Iš pradžių jo mama sumokėjo ir dalį skolų, tačiau pamačiusi, kad Lukas ir toliau lošia ir švaisto pinigus, nusprendė nebetraukti sūnaus ir nebeduoti jam pinigų.
Kas paskatina jį lošti? „Paskatina pinigai kišenėje. Kai yra pinigų, pradedi galvoti, ką gi daryti. Iš tiesų, kai sužinojo, kokias sumas pralošiu, visi buvo apstulbę.
Pavyzdžiui, man lošimo namuose būdavo gaila žiūrėti į tuos, kurie prašo duoti bent kelis litus, nes nori palošti. Stovi ir centus krapšto. Kažkaip juokingai atrodė. Ir aš net nesuprasdavau, kad ir pats toks esu – tik sumos didesnės“, – pasakojo pašnekovas.
Prašymai nelošti – sąžinės reikalas
Kokią teisinę galią turi prašymai nelošti? Lošimų priežiūros komisija (LPK) su lošimų organizatoriais pasirašė tam tikrą susitarimą. Buvo sutarta, kad LKP priima lošiančių žmonių prašymus ir su informacija apie asmenis juos persiunčia lošimų organizatoriams. Tokie žmonės neturi būti įleidžiami į lošimų organizavimo vietas.
„Dauguma organizatorių yra pasirašę šį susitarimą. Tai geranoriškas tarnybos ir organizatorių susitarimas. Bet jis nėra įtvirtintas įstatymu. Viskas priklauso nuo bendrovės geranoriškumo ir gebėjimo „sugaudyti" tuos žmones. Su kazino mažiau problemų, nes jie gali identifikuoti“, – teigė LPK Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas Arnoldas Dilba.
Jokios sankcijos nesąžiningiems lošimo namams ir vadovams netaikomos. Galima tik paviešinti, kad viena ar kita bendrovė nesilaiko susitarimų, yra negarbinga.
Tačiau A.Dilba pripažįsta, kad pasitaiko atvejų, kai į lošimo namus įleidžiami žmonės, kurių ten neturėtų būti nė kvapo. Viskas, ką galima padaryti, pasiūlyti žmogui dar kartą parašyti tokį prašymą, jį komisija dar kartą nusiunčia bendrovei.
„Tačiau manau, kad pagalba yra nepamatuojama. Konsultuojame telefonu, lošėjai ir jų šeimos nariai kreipiasi per „Facebook“ ir „Skype“. Matome, kad prašymų poreikis didelis ir programa nėra beprasmiška. Prašymų gauname kiekvieną dieną“, – sakė jis.
Reikia save riboti
Psichologės Vilmos Andrejauskienės nuomone, sprendimas parašyti prašymą neįleisti į lošimo namus – pirmas teisingas žingsnis.
„Savęs apribojimas – tai jau pirma pagalba sau. Tačiau labai svarbu, kad lošimo namų nepasidarytų savo namuose – nepakeistų kompiuteriniais žaidimais ar kitu ydingu elgesiu“, – sakė ji.
Bėdos su lošimais priklauso potraukių sutrikimams. Tačiau pagal simptomus ir elgesio padarinius dažnai priskiriamos priklausomybėms.
Priklausomybė nuo lošimų yra viena stipriausių. Tačiau psichologė nelinkusi to teigti kategoriškai. Jos nuomone, lošimai asmeniui sukelia itin žiaurių padarinių.
Kai priklausomybė įsivešėja, sunyksta kaltės jausmas. Tarkime, alkoholiko kaltės jausmas auga kartu su polinkiu gerti – žmogus tampa „kaltas“ už visas pasaulio bėdas. Priešingai nutinka asmeniui, kamuojamam lošimo bėdų.
„Jam visai nesvarbu, kaip bus sprendžiami finansiniai padariniai. Labai retai sergantį alkoholizmu veža į mišką pagąsdinti ar sumušti, kad grąžintų skolas. O lošėjus veža“, – sakė psichologė.
Paskui susirenka visa sergančio asmens giminė gelbėjimo procedūroms. Renkami pinigai skoloms grąžinti, giminės klaidingai mano, kad taip pasibaigs lošėjo bėdos.
Auga poreikis
„Bet taip atsiranda proga lošėjui pradėti naują ėjimą, manant, kad pasiseks. Pavyzdžiui, alkoholikas ar narkotikų vartotojas daugiau, negu gali jo organizmas, tuo metu nebesuvartos, o lošėjas gali.
Iškreiptas rizikavimas ir azartas padeda sukurti patologinę būseną: lošiant ištęsti smagų procesą, kuris staiga ir skausmingai baigiasi, kai nustoja lošti ar pralošia“, – pasakojo V.Andrejauskienė.
Lošėjams atsiranda stiprus poreikis išgauti būseną, kurioje asmuo pasijunta stiprus, smagus ir reikšmingas. Psichologė puikiai supranta, kas vyksta su lošėjais. Gauti pinigų lošėjams – juokų darbas: greitieji kreditai, naivūs sutuoktiniai ar tėvai leidžia lošti be sustojimo. Lošėjo gyvenimas tampa kaip šachmatų žaidimas – visi ėjimai yra tiksliai apskaičiuoti. Sąžinės priekaištai arba jausmai tik trukdytų, todėl lošėjas juos geba „išjungti“.
Laimėjimai tik blogina padėtį
„Protingas asmuo sprendžia problemas, o beprotis net nesivargina spręsti. Jis sukuria naujas problemas, tuo užgoždamas senas, tad lošėjai „trumpam" tampa bepročiais ir įsitraukia į baisų ratą. Ligotumo bėda – galima užstrigti „beprotybėje““, – sakė psichologė.
Anot V.Andrejauskienės, pati baisiausia yra trečioji ligos stadija. Tuomet prasideda desperacinė būsena, kai bet kokia kaina reikia pralošti, kadangi taip turėtų pasibaigti žmogaus kančia. O kiekvienas naujas laimėjimas tęsia kančią.
„Saviapgaulė ir melas yra apsisaugojimo priemonė. Savigaila būdinga visoms priklausomybėms, tačiau lošėjams tai nuskamba kiek įmantriau. Nes pati sąvoka „geras lošėjas“ iš pradžių skamba gražiai, o alkoholikas – labai liūdnai ir gėdingai“, – aiškino psichologė.
Patologinio potraukio progresavimas būna dar skausmingesnis. Geriantis žmogus žino, kad kaip nors iškentės pagirias, akyse vėliau prašviesės, o kūnas atsigaus. Lošėjui laikas tik pailgina kančią. Skolos auga ir skatina dar didesnes skolas, nes lošėjas veikia tomis pačiomis priemonėmis kaip visada. Jis bando atsilošti tikėdamasis, kad „gal pasiseks“.
Iškreipiamos emocijos
Kas skatina lošti? Kai kurie lošimų priklausomybę jaučiantys žmonės sako paprastai: reikia pinigų, todėl ir lošia. V.Andrejauskienė teigia, kad taip sako tik dalis ir tik pradžioje.
Lengvai gauti pinigai turi visai kitą vertę, jų negaila greitai išleisti, atiduoti. Specialistė aiškina, kad ligai progresuojant labai kinta pačių pinigų vertė, imama visiškai negailėti prarastų savo ir kitų žmonių pinigų.
Ar lošiama dėl patiriamų emocijų, adrenalino?
„Reikia atskirti, kur yra sveikos, normaliu būdu išgautos emocijos, o kur tik iliuzija ir iškreiptas vaizdas. Atsiranda troškulys patirti būseną, išgyventi ypatingus potyrius, kurie jaučiami lošiant. Suvokimas, kad galima ir nelošti, atsiranda pamažu, kai asmuo teisingai nukreipiamas, o ne gelbstimas mokant skolas“, – pabrėžė psichologė.
