Svetimų vaikų globėjai: „Šeimynas valstybė remia tik kalbomis“

R.Burdulienė neabejoja, jog šeimynoje vaikams augti yra šimtą kartų geriau nei valdiškuose namuose. Tačiau didžiulę globėjų patirtį turintys sutuoktiniai skeptiškai vertina politikų užmojus uždaryti valdiškus vaikų globos namus ir našlaičius išdalinti šeimynoms.

Valstybės požiūris šeimynas turinčius asmenis skaudina. Valdiškiems globos namams skiriami didžiuliai pinigai, apie kuriuos šeimynos gali tik pasvajoti.

„Nuo 2010-ųjų, kai šeimynos steigėja tapo nebe savivaldybė, o aš, niekas nepasikeitė. Tik aš dabar vadinuosi ne motina, o dalyvė, teikianti paslaugas.

Neseniai lankiausi pas gydytoją. Klausia manęs, kur ir kuo dirbu. Sakau: „ Aš – šeimynos dalyvė.“ Gydytoja manęs nesuprato, aš net nežinojau, kaip jai paaiškinti.

O mano vyras apskritai niekur nefigūruoja“, – stebisi R.Burdulienė.

„Aš dabar esu nei dalyvis, nei pusdalyvis, o pusgalvis“, – apmaudžiai ištarė V.Burdulis.

Sutuoktinius jų augintiniai vadina tėte ir mama.

„Jei grįžtų anie laikai, imčiausi to paties“, – neslėpė 64 metus skaičiuojanti R.Burdulienė.

Moteris tvirtino, jog jokia institucija neatsisako jų šeimynai padėti, jei paprašo pagalbos.

„Pinigų mums užtenka. Vienam vaikui išlaikyti per mėnesį skiriami 354 eurai. Pinigų gal trūksta toms šeimynoms, kurioms tenka viską pirkti.

O mūsų šaldikliai pilni uogų, grybų ir mėsos, turime šiltnamį, užsiauginame daržovių“, – kalbėjo R.Burdulienė.

Šiuo metu Burdulių namuose gyvena šeši nepilnamečiai ir trys 18-mečiai.

Iš viso sutuoktiniai užaugino keturis savo ir 25 svetimus vaikus, nors svetimais jų vadinti nesiverčia liežuvis.

„Visi vaikai, kurie sukūrė savo šeimas, turi kur gyventi. Dabar Lekėčiuose perkame butus dviem 18-mečiams. Jie nusprendė likti miestelyje, mokosi statybininko profesijos.

Tačiau jiems savarankiško gyvenimo pradžiai skiriamos sumos – 9700 litų (2809 eurų) – būstui nepakanka, pridėsime iš savų.

Iš savo atlyginimo dažnai vaikams perku įvairių daiktų. Jiems batai nelaiko, striukės ir pirštinės nuolat dingsta“, – šypsosi R.Burdulienė.

Moteris yra daugybę kartų girdėjusi, jog svetimus vaikus ji auginanti neva dėl pinigų.

Sutuoktiniai prisipažino, jog nedrąsu net namo stogą remontuoti, nes pavyduoliai ima šnypšti, kad iš našlaičių pinigų kuriasi gerovę.

Per keliolika metų Burduliai užsigrūdino, nebe taip skaudžiai reaguoja į apkalbas.

Sutuoktiniai džiaugiasi, jog visi jų globotiniai tapo dorais žmonėmis, apsilanko per šventes.

Jauniausiam šeimynos nariui – dvylika.

R.Burdulienė pasakojo, jog prieš kurį laiką tvarkėsi dokumentus pensijai gauti.

„Su mano pensija bus blogai, kai nebeliks šeimynos. Aš gaunu 555 litus (apie 160 eurų). Ar čia yra pensija?

Esu keturių vaikų motina, tačiau valstybinė pensija man nepriklauso – per mažai vaikų pagimdžiau.

Buvau labai nusiminusi, kai pamačiau, iš kokių pinigų teks gyventi. Man „Sodroje“ sakė: „Padirbk dar dvejus metus ir pridėsime 11 litų.“

Man apskritai buvo šokas, kai suvokiau, jog aš jau pensininkė, o kai sužinojau, kokia ta pensija, vėl buvau sukrėsta.

Maniau: „Dieve dieve, visą gyvenimą be poilsio dienų dirbau ir štai ką gavau.“

Jei naikins, kaip dabar vis dažniau kalbama, valdiškus globos namus, neras, kur vaikų padėti.

Lekėčiuose, pavyzdžiui, ieškojo, bet nerado daugiau nei vienos šeimos“, – liūdnai konstatavo R.Burdulienė. Ir ji, ir jos sutuoktinis neslėpė, kad valstybės požiūris į šeimynas kol kas ne toks, kokio tikisi nelengvą globėjų naštą be didelių skundų nešantys žmonės.

R.Burdulienė šypsosi prisiminusi, kaip ji beveik atsitiktinai tapo globėja: „Čia, galima sakyti, viskas per mano vyrą. Prieš keliolika metų mūsų sūnus, tuomet dar nedidelis, buvo sanatorijoje. Savaitgaliais jį parsiveždavome į namus.

Vieną kartą vyras parvežė ne tik sūnų, bet ir du berniukus, su mūsų vaiku buvusius sanatorijoje.

Pirmą sykį jie ramiai grįžo į sanatoriją. Po kito savaitgalio – jau reikia vaikus išvežti, o berniukų niekur nėra. Radome pasislėpusius po lova, nenorėjo išvažiuoti. Taip ir pasilikome.

Po to atsirado du jų broliukai. Nusprendėme imtis globos, kurti šeimyną.“

Burduliai, priimdami į savo namus tėvų globos netekusius vaikus, nesirinko – ėmė ir sveikus, ir neįgalius.

Prasidėjo nemigo naktys, nesibaigiantys vizitai pas gydytojus. Likimo valiai tėvų numesti vaikai turėjo ne tik begales ligų, bet ir sužalotą dvasią.

R.Burdulienei tebedrasko širdį prisiminimai, kuriuose atgyja jos augintinių istorijos.

„Viena moteris, palikusi du visai mažus savo sūnelius, man pareiškė: „Man jų nereikia, dovanoju.“ Ji prarado teises į šituos vaikus, tačiau po to pasigimdė šešias dukras. Ir šios mergaitės po kelis mėnesius pagyvendavo mano namuose. Kai motina neva pasitaisydavo, jas vėl grąžindavo į anuos namus“, – pasakojo R.Burdulienė.

Burduliai bemaž nuo kūdikystės užaugino vieną ypatingos lemties jaunuolį, kuris jau įžengė į pilnametystę.

Pasakoti apie šį globotinį, kuris per stebuklą liko gyvas, R.Burdulienė negali sutramdyti ašarų.

Prieš keliolika metų ji atvažiavo į ligoninę ir ieškojo berniuko. Žinojo jo vardą ir pavardę.

„Įėjau į palatą. Joje buvo keli vaikai. Matau, prie staliuko tyliai sėdi maždaug pusantrų metų berniukas. Priešais jį – viename metaliniame dubenėlyje troškinti kopūstai, kitame – ryžių sriuba.

Valgo vaikiukas ryžius, o tie vis krinta iš burnytės. Žiūriu, berniukui iš akių rieda ašaros ir kapsi į ryžius. Vaikas verkė be jokio garso. Vaizdas labai suspaudė man širdį.

Slaugė piktokai papriekaištavo, kad vaikšto čia visokios pas beglobius, apelsinus neša, o po to reikia vėmalus valyti.

Pasiteiravau, ar prie staliuko tas berniukas, kurio ieškau, ir priėjau prie tyliai ašarojančio vaiko.

Jis iš karto rankytes į mane ištiesė: „Mama.“ Paėmiau ant rankų ir išsinešiau.

Kaip apkabino jis mane tada, taip ir nepaleido. Tris mėnesius į mane įsikirtęs miegojo, virtuvėje sukdavausi, o jis man nuo rankų nenulipdavo, bijojo, kad nepalikčiau.

Jis į ligoninę pateko iš savo namų. Motina berniuką buvo palikusi vieną nekūrenamoje troboje miške. Tris paras jis gulėjo šaltyje.

Kai berniuką rado, manė, jog jau viskas – po vaiko. Suprato, kad gyvas, kai viena akytė vos vos krustelėjo.

Man jo buvo labai gaila. Šitiek vaikas iškentėjo.

Buvo bėdų dėl jo sveikatos, tačiau viską įveikėme. Dabar jis mokosi profesijos, merginų dėmesio neatsigina“, – pro ašaras šypsosi R.Burdulienė.

Šioje šeimynoje kurį laiką gyveno nėščia nepilnametė, atgabenta iš girtaujančios motinos namų.

Iš pradžių R.Burdulienė nežinojo, jog mergina laukiasi. Tačiau vėliau ši staigmena moters neišmušė iš vėžių.

Septyniolikmetė pagimdė, šeimynoje pagyveno pusmetį ir su paaugintu kūdikiu sugrįžo pas biologinę motiną, kuri neva nustojo girtauti.

Burdulių globojami paaugliai krečia tokias pat eibes kaip ir kiti vaikai.

„Tačiau šeimynos vaikus visi labiau pastebi ir kritikuoja. Man sakė, kad aš ir augintinių genus turėčiau pakeisti, jei paėmiau globoti“, – liūdnai šyptelėjo R.Burdulienė.

Visus vargus moteriai atperka nuoširdi jos globotinių padėka ir apkabinimas.

Ilonos Leleivienės ir jos sutuoktinio Algio erdviuose namuose Baltrušių kaime (Šakių rajonas) šiuo metu gyvena dešimt mergaičių. Dvi iš jų yra pilnametės: viena mokosi gimnazijoje, kita – universitete. Mažiausiai šeimynos globotinei – vos treji.

Ji Leleivų šeimynoje atsirado po to, kai avarijoje žuvo ją globojusi prosenelė. Nei močiutei, nei motinai vaiko teisių apsaugos specialistai dėl tam tikrų priežasčių nepatikėjo auginti mergaitės, todėl ji apsigyveno Ilonos šeimynoje.

Sutuoktiniai dvylika metų globojo vieną mažametę, kuri šiuo metu jau studentė.

„Turime suaugusią dukrą, kuri gyvena atskirai. Norėjau būti reikalinga ir kitiems, todėl prieš trejus metus įkūrėme šeimyną.

Taip susiklostė, jog pas mus gyvena vien merginos. Jos yra tvirtas branduolys, gerai mokosi, šoka, dainuoja.

Vasarą visi važiuojame atostogauti į Aukštaitiją, į Labanorą. Automobilius vairuojame aš, dukra ir vyras, todėl nukeliauti nėra problemų“, – pasakojo I.Leleivienė.

Moteris įsitikinusi, jog net geriausiai įrengti globos namai niekada neatstos šeimos.

„Labiausiai skaudu, kad valstybė 18-mečius globotinius laiko suaugusiais. Jis, sulaukęs pilnametystės, nebelaikomas šeimynos nariu.

O jei 18-metis mokosi gimnazijoje? Sako, tegu nuomojasi kambarį. Už 152 eurus neįmanoma pragyventi. Negali juk vaiko išstumti. Nežinau, koks žmogus turėtumei būti, kad parodytum jam duris.

Darai visokius žingsnius, kad tas vaikas liktų. Spaudžiamės, nes čia – jo šeima, kitos jis neturi.

Šeimynoms yra keliama absurdiškų reikalavimų: kad gaminamo maisto kvapai nesklistų, kad būtų ne vienas tualetas ir kt.

O mūsų tikriems vaikams nereikia nei kvapų saugotis, nei tualetų skaičiuoti“, – kalbėjo I.Leleivienė.

Moteris teigė, jog globotinėms skiriamų pinigų užtenka, kol joms 13–14 metų. Paaugusioms merginoms reikia daugiau.

„Būsimos savo pensijos neskaičiavau ir bijau skaičiuoti.

Oficialiai esu paslaugų teikėja, sumažėjo pinigai, tačiau jaučiuosi labai laiminga, kad mergaitės mane vadina mama.

Pagal dabartinę situaciją Lietuvoje tikrai niekas nepuls kurti šeimynų“, – teigė I.Leleivienė.

2012 metais Lietuvoje veikė 47 šeimynos, kuriose augo 368 vaikai.

2013 m. – 48 šeimynos, 376 globotiniai.

Praėjusiais metais šalyje veikė 52 šeimynos, jose augo 409 vaikai.

Už svetimų vaikų auginimą valstybė moka tik vienam šeimynos įkūrėjui. Už vieną vaiką – apie 50 eurų per mėnesį.

Šeimynas įkūrę asmenys susirgę negauna nedarbingumo išmokų, neturi atostogų. Jie gali samdyti žmogų, kad jis laikinai paglobotų vaikus, tačiau nuo tokio žingsnio atbaido aibė reikalavimų, papildomų mokesčių skaičiavimas bei krūva popierių.

Šalies globos namuose šiuo metu gyvena dešimt kartų daugiau vaikų nei šeimynose – apie 4000.

Šiose įstaigose augančiam vaikui išlaikyti iš biudžeto skiriama apie 700 eurų, o šeimynoje – 304 eurai.

Prieš kurį laiką buvo kalbama, jog daug svetimų vaikų užauginusioms motinoms galėtų būti skiriama antrojo laipsnio valstybinė pensija.

Tačiau šios kalbos jau nutilo.