Tikimasi, kad šis reikalavimas užkirs kelią į universitetus ir kolegijas prastai vidurinę mokyklą baigusiam, tolesnėms studijoms nepasirengusiam jaunimui, o tai ilgainiui turėtų pakelti viso aukštojo mokslo kokybę.
Universitetams rekomenduojama iš stojančiųjų reikalauti ne mažiau nei 1 balo, o kolegijoms – 0,8 balo, kuris apskaičiuojamas tam tikru koeficientu konvertavus keturių dalykų brandos egzaminų rezultatus arba metinius pažymius.
Tai nėra aukšta kartelė, nes keturi universitetai jau anksčiau patys nusistatė aukštesnį stojimo balą, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas reikalauja net 3 balų.
Į valstybės finansuojamas vietas universitetuose pernai buvo galima įstoti surinkus 2,26, o kolegijose – 1,94 balo.
Vis dėlto net žemas stojamasis balas sukėlė kai kurių aukštųjų mokyklų pasipriešinimą. Mat pernai buvo atvejų, kai į universitetą studijuoti savo lėšomis pateko jaunuoliai vos su 0,45 balo, o į kolegiją – su 0,35 balo. Tokių studentų buvo nedaug, bet tai rodo, kad kai kurios aukštosios mokyklos pasirengusios priimti ir nemokšas.
Dabar rekomenduojamas minimalus balas irgi dar menkai atsijos pasirengusių studijuoti savo lėšomis gretas, bet ilgainiui kartelė turėtų būti vis keliama. Tai turbūt ir kelia nerimą ne tokioms populiarioms aukštosioms mokykloms.
Žinoma, viešai kai kurie rektoriai nurodo kitas priežastis, kodėl jie nepritaria stojamojo balo įvedimui. Esą net žemai nuleista balo kartelė neleis įstoti į aukštąsias mokyklas atokesnių vietovių mokiniams, kurių žinios būna prasto lygio ne dėl jų kaltės, ir tai didintų regionų socialinę atskirtį.
Tai nėra iš piršto laužtas nuogąstavimas. Iš tiesų švietimo sistema nepajėgia garantuoti gero mokymosi lygio visose vidurinėse mokyklose. Tokias paprastai mažai mokinių turinčias mokymo įstaigas turbūt būtų tikslingiausia uždaryti, bet tam smarkiai priešinasi ir pedagogai, ir jų kurstomi tėvai.
Bet ar dėl to reikia į aukštąsias mokyklas priimti net neraštingus abiturientus? Priešingai, jei stojamasis balas taptų neįveikiamu barjeru kai kurių mokyklų mokiniams, tai būtų signalas visiems, kad tokia mokymo įstaiga turi būti uždaryta, jei neįstengia pagerinti mokymo lygio.
Girdėti ir nuogąstavimų, kad minimalus stojamasis balas gali trukdyti jaunuoliams, kurie siekia aukštojo mokslo ne iš karto po vidurinės mokyklos, o metus kitus padirbėję. Bet jei jų prasti mokykliniai rezultatai neatitinka vėliau įgytos gyvenimiškos patirties, galima jiems sudaryti sąlygas perlaikant egzaminus pagerinti savo stojamąjį balą.
Taigi, regis, nėra svarių priežasčių, kodėl nereikėtų įvesti stojamojo balo.
Ko gero, įsivedant stojamąjį balą labiau reikėtų galvoti ne apie tai, jog jis gali vienam kitam sutrukdyti įstoti į aukštąją mokyklą, o toliau ieškoti būdų, kaip būtų galima gerinti studijų kokybę, kad jos labiau atitiktų darbo rinkos poreikius.
Apie tai irgi kalbama jau ne vienus metus, bet darbdaviai vis kritikuoja aukštąsias mokyklas, kad jos tapusios tik diplomų fabrikais, bet nesugeba darbo rinkai parūpinti nei reikiamos kvalifikacijos, nei pageidaujamų profesijų specialistų.
Švietimo strategai mano, kad reikėtų labiau reguliuoti valstybės finansuojamų studijų kryptis, studentų skaičių, o mokymo programas geriau derinti su darbdavių poreikiais, stiprinti praktinio darbo pratybas.
Jau mėginama mažinti studentų priėmimą į nepaklausias darbo rinkoje specialybes ir plėsti stingančių specialistų rengimą, nors tuo nėra patenkintos kai kurios aukštosios mokyklos, bijančios, kad teks atsisakyti dalies studijų krypčių, o kartu ir darbuotojų.
Žingsnis šia linkme – ir dabar sudaromas vadinamasis specialistų poreikio žemėlapis, kuriuo siekiama reguliuoti studijas prognozuojant, kiek ir kokių profesijų darbuotojų reikės Lietuvai.
Bet nepakanka numatyti artimiausių poros metų darbo rinkos poreikių, o nuspėti, ko jai reikės po dešimties metų, – be galo sunkus uždavinys.
Pamažėl skinasi kelią ir kita anaiptol ne visiems universitetams patinkanti idėja – sutrumpinti bakalauro studijas nuo 4 iki 3 metų. Trejų metų šios pakopos studijos vyrauja Jungtinėje Karalystėje, išskyrus Škotiją, Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Estijoje, iš dalies ir Latvijoje.
Manoma, kad ir Lietuvoje būtų galima apsiriboti trejų metų bakalauro studijomis ir tai nepablogintų specialistų kokybės, nes esą jie įgytų tiek pat žinių per trumpesnį laiką, jei mokslai vyktų intensyviau.
Mat kai kurių specialybių studentai skundžiasi, kad per savaitę jie kartais turi vos 1–2 paskaitas, bet universitetai nesuinteresuoti trumpinti studijų, nes sumažėtų jų finansavimas.
Sutrumpinus studijų trukmę bakalaurų rengimas bent jau atpigtų ir jie galėtų greičiau ateiti į darbo rinką. Bet autonomija suteikia teisę pačioms aukštosioms mokykloms spręsti, kaip ir kiek laiko juos mokyti.
Vadinasi, permainos nebus staigios. Tačiau svarbu, kad ilgai diskutuojant dėl aukštojo mokslo ateities nebūtų pavėluota reaguoti į sparčiai kintančio gyvenimo iššūkius.
