Celibatas turi būti suvokiamas kaip žmogaus vidinė celė, vidinis
kambarėlis, kuriame jis susitinka su Kūrėju. Taigi celibato tikslas –
žmogus turi rasti laiko Dievui. Ir kad ir kas jis būtų – dvasininkas,
valstybės vadovas, darbininkas, vedęs ar viengungis.
Romos katalikų bažnyčios interpretacija, kitų netradicinių religijų
aiškinimai, kad celibatas – tai šeimos nekūrimas, susilaikymas nuo
lytinių santykių, padedantis dvasiškai bręsti ir bendrauti su Kūrėju,
kritikuotinas.
Tai nėra dogma, tai yra administracinis potvarkis. Šiuo metu Bažnyčios
vadovas leidžia atviriau pasisakyti šiuo klausimu. Bręsta pokyčiai.
Neteisinga celibato interpretacija kartais nuveda kunigą, vienuolį,
vienuolę prie tragedijos. Tai liudija faktai iš Lietuvos kunigų gyvenimo.
Ne vieno kunigo šeimininkė, dengdama kunigą, yra pasidariusi abortą.
Suvalkijoje kunigas, kai gimdė neoficiali jo žmona, bijojo kreiptis į
medikus. Jis pats priėmė kūdikį, šis mirė.
Kaunietis kunigas, palikęs draugę ir savo vaiką, neatlaikė psichologinės
įtampos. Jis dabar gydosi.
Sutikau vasarą vieną kunigą su savo vaiku – jis į tikrą tėvą
kreipiasi „dėde“.
Yra kunigų, kurie augina savo vaikus ir nekreipia dėmesio į parapijiečių
šnairavimą.
Būna, kad vyras ar moteris neteisingai interpretuoja celibatą ir liečia
patys save. Taip jie daro neva mažesnę nuodėmę, išlaiko vadinamąjį
Dievo pašaukimą.
Taigi žmonija jau pribrendo pokyčiams.