„Ką jis supranta? Senas karšinčius ir bambeklis.“ Sutinku, tikrai karšinčius, tik truputį atvėskite, teks pripažint – šį tą suprantu. „Pamėgintų pats.“ Niekad nemėginau ir jau nelabai noriu. Judančių vaizdų fiksuotojai?
Judančią fotografiją, kurią pirmieji žiūrovai, vadino šešėliais ekrane, 1895-siais išrado Augustas ir Louis Liumiere‘ai. Kiek vėliau judančių vaizdų fiksavimą pavadino kinematografu.
Kaip pavadinti vaikiną, sukantį kino aparato rankenėlę? Tokios profesijos ligi kinematografo atsiradimo apskritai nebuvo.
Pavadino operatoriumi. Išvertus į lietuvių kalbą – vykdytojas, atlikėjas. Nieko įžeidžiančio, bet labai jau nekonkretu. Laikui bėgant pridūrė priedėlį kino – kino operatorius.
Amerikiečių, anglų, tikriausiai, dar daugelyje kitų kino studijų operatoriumi vadina vyriausiojo operatoriaus padėjėją, kuris filmavimo metu valdo kamerą. O vyriausiąjį vadina „Director of Photography.“ Mandriau, bet pas mus neprigijo.
Šiandien, kada daugelio neįveikiamų aplinkybių verčiamas didesnę sąmoningo gyvenimo dalį praleidžiu žiūrėdamas televizorių, tylėti apie operatorių darbą neturiu moralinės teisės.
Televizininkams dažnai reikia sparčiai suktis, o neretai ir sparčiai išsisukinėti.
Sakysim, komentatorius arba diktorius dėsto apie kokias nors finansines problemas. Informacija, kaip ir priklauso, perpinta šios srities tarptautiniais terminais. Spėju, didesnei daliai žiūrovų nesuprantamais. Kartais, klausant sklandžiai dėstomą tokią informaciją, kyla įtarimas, kad ir pats skaitantysis nelabai tuos terminus supranta.
O kas ekrane? Ekrane iš kažkokio dubens byra monetos, arba malonia violetine šviesa iš vidurių šviečiantis aparatas tarškėdamas skaičiuoja banknotus. Finansai, faktas. Bet ką tas judantis vaizdas prideda prie žodinės informacijos? Nieko! Absoliučiai nieko.
Na, o ką žiūrovai mato ekrane, kada kuri nors savivaldybė svarsto kokį kiekvienam piliečiui aktualų klausimą: šildymą, tiekimą, šiukšlių išvežimą, jų deginimo fabriko statybą arba kažkieno interesų pastangas jo nestatyti, transporto problemas. Žodžiu tai, su kuo tenka kiekvienam kasdien susidurti ir su didesnėmis ar mažesnėmis pastangomis vargti.
Televizijos ekrane žiūrovai mato pasirinktinai: kažkokia gatve važiuojantį troleibusą, lazda ar ramentais pasiramsčiuojančius pensininkus, vieną kita dar paeinantį pilietį. Turininga vaizdinė informacija, ar ne? Sakytum, raketomis TV veikėjai šaudo į žvirblius.
Ekrane dažniausiai šokama ir dainuojama.
Niekad nešokau ir nedainavau, negaliu sakyti, kad labai labai mėgstu klausyti muzikos ir žiūrėti šokius, bet tenka – visi televizijos kanalai visame margame pasaulyje mano, kad tai labiausiai pageidaujama programa.
Kas žavi žiūrovą žiūrint šokį?
Kūno plastika, judesių grožis choreografija, šokio prasmė, harmonija, Dievo dovana šokantiems, šokėjų dovana žiūrovams. Arba modernioje choreografijoje – disharmonija.
Ką žiūrovas mato ekrane?
Pamišusios karamelės siautulį, suraikytą efektingų estrados šviestuvų spindulių kinžalais. Kažkur ekrano apačioj juda šokėjų kojos. Kitos šokėjų kūnų dalys paskęsta margame karamelės siautulyje.
Tik retsykiais šokio grožiu gali gėrėtis, kada kamera pakyla aukštyn ir šokio plastika išryškėja nuobodžiai lygiame grindų fone. Nei karamelės, nei kinžalų, nei taifūno. Vertinkite, žiūrovai, skambindami telefonais, klokite eurus.
Kartais pekliškai noriu dalyvauti pasitarime, kai redaktorius (gal režisierius?) instruktuoja operatorių, išleidžiamą į filmavimą. O gal jokios instrukcijos ir nebūna? Sukis, brolau, kaip išmanai...
Spėju, kad archyve visokių kadrų vežimu vežk. Karas Ukrainoje – važiuoja tankai, ko daugiau reikia? Juk niekas nežino kur jie važiuoja. Socialinės problemos – šlubuoja vargetos. Ko jums dar?
Spėju, kad dauguma žiūrovų viso to nepastebi ir jiems visiškai pakanka sunkiai suprantamais tarptautiniais terminais perpildytos žodinės informacijos.
Ir kažin ar žiūrovų nuomonė komisijai, svarstančiai, kurį šokėją ar porą apdovanoti, turi kokią nors įtaką. Jokios!
Sakysim, kur nors karinis konfliktas. Komentatorius žino, ką, kalba, pamini ir informacijos šaltinį. Televizoriaus ekrane – į kadrą, kuriame stovi kažkokia sukrypus lūšna, įvažiuoja tankas. Tanko valstybinės priklausomybės ženklų nematyt.
Incidentas aštrėja – yra aukų, kariškių ir civilių, moterų, vaikų ir senelių. Televizijos ekrane – vėl ta pati lūšna ir tas pat tankas. Paprasčiau – ekrane vakarykštis kadras.
Kitą vakarą komentatorius, remdamasis solidžios informacijos agentūros pranešimais, pasakoja, kad konfliktas vis stiprėja, pastatai sugriauti, voliojasi nepalaidoti lavonai. Ekrane – tas pats vakar ir užvakar matytas tankas.
Ką matydamas tokį judantį vaizdą privalo suprast žiūrovai? Kad konfliktuojantieji turi tik vieną tanką, o ir tas tos lūšnos sugriaut negali. Gal šovinių neturi?
Absurdas, žinoma. Niekas į ekraną ir nežiūri – ten tuštuma.
Tai kam broliai Liumiere‘ai (ir ne tik jie) išradinėjo judančius vaizdus?
Vieną informacinės laidos lydintį vaizdą prisimenu dažnai ir džiaugiuosi (o juk buvo ne vienas).
Mūsų išrinkti įstatymdaviai ir šiaip aukšti pareigūnai, rodos, rungtyniaudami stengiasi skubiai priimti įvairius įstatymus ir kaip galima greičiau juos pažeisti: viršyti greitį, važinėti atsigėrus, šlaistytis Seime išgėrus, pagudrauti su kokios nors paskirties pinigais ir dar ką nors panašaus iškrėsti.
Taigi, eilinį kartą mūsų išrinktasis ar išrinktųjų paskirtas (tikrai nebeprisimenu nei pavardės, nei ką padarė – per ilgas tokių sąrašas) pasižymėjo.
Kol diktorius pasakojo kas ir ką padarė, televizoriaus ekrane blaškėsi minimas nusidėjėlis: vaikščiojo koridoriais artėdamas į kamerą ir toldamas nuo jos, beldėsi arba nesibeldęs ėjo į vieną ar kitą kabinetą. Žodžiu, buvo akivaizdžiai labai sunerimęs.
Spėju, kad epizode sumontuoti kadrai buvo ne tik tą dieną nufilmuoti, bet ir parinkti iš archyvo, o prieš išleidžiant į eterį tą judantį vaizdelį, šiek tiek pagreitinti. Nusidėjėlio nerimas buvo akivaizdus, smerktinas ir labai paryškino žodžius.
Na, ir keli žodžiai apie kalbančias galvas.
Neabejoju, kad visi be paaiškinimų žino apie ką noriu kalbėti. Tai ruošiančiųjų televizijos laidą atsipūtimas (garsas ir vaizdas drauge savaime), ar galvos skausmas?
Ir apie tai, kas, rodos, savaime suprantama, yra apie ką pakalbėti. Visiškai aišku – labai svarbu kas būtent ta galva ir kas toje galvoje. Jei, sakysim, tai bus kokios nors šalies prezidentas, prieš filmuodamas nepaprašysi jo „pasitraukite truputėlį į kairę“.
Bet pats juk galit pasitraukt į abi puses, žinoma, jei iš abiejų pusių nespaudžia kameromis ginkluoti kolegos konkurentai.
Pasitaiko, žiūri į tokią kalbančią galvą ir, net jei jo dėstomas, na, bent sidabro vertės mintis girdi, jo paties nematai, nes ekrano kairėje žiūrovą akina šviesus langas, dešinėje kitas šviesus langas, o tarp jų – beveik neįžiūrima kalbanti galva, tiksliau – neįžiūrimai tamsus kalbančiojo veidas. Nevykusių kadro kompozicijų TV ekranuose – kiek tik nori ir net daugiau. Nekalbu apie praeivius gatvėje ar šiaip pašnekovus, kurių net pavardės neketinat klausti – čia jau kompozicijos galimybių į valias.
Lietuvos kino studijoje kalbančias galvas filmuodavo dar ir tais laikais, kada Vilniuje nė televizijos studijos nebuvo. Tiesa, tos galvos ne visada kalbėjo – dažniau jas filmuodavo be garso įrašų, rankinėmis kameromis.
Kiekvieną reikšmingesnį renginį, savaime suprantama, privalėjo filmuoti geriausių geriausias operatorius. Vadinasi – Viktoras Starošas. Jis tikrai turėjo Dievo dovaną. Niekas neabejojo, o jis pats buvo įsitikinęs, kad jis geriausias Lietuvos kino studijos (LKS) operatorius. Privalau prisipažint – taip manau ir aš.
Tais laikais filharmonijoje vyko kažkoks komunistų partijos renginys. Salė pilna, prezidiume visa – partijos viršūnė su pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi. Jam suteikiamas žodis. Eina į tribūną, traukia iš portfelio pranešimą.
A.Sniečkus dar tik tvarkė savo pranešimo puslapius, o Viktoras nuo filmavimo kameros pasuko scenos link, žengė prie tribūnos. Visi nustėro, bet V.Starošą pažinojo apsaugininkai, niekas nė nepajudėjo. Viktoras priėjo prie A.Sniečkaus, pataisė kiek atsileidusį, pakrypusį kaklaryšį ir grįžo prie kameros.
Šią legendą žinojo visi studentai, pasakodavo kas kaip, ką pridurdami, ką nutylėdami. Legenda buvo labai įtikinanti, žinant Viktoro charakterį ir bendravimo būdą. Štai jums dar vienas kalbančios galvos filmavimo būdas.
Jei šiandien aktyviai dirbančio kolegos paklausčiau, kokiu objektyvu filmavo vieną ar kitą kadrą, kokia diafragma buvo nustatyta, greičiausiai išgirsčiau: koks kameroj įmontuotas, tokiu ir filmavau, o diafragmą nustatė automatas.
Visai neabejoju – kolegos teoriškai žino ir objektyvo parametrus ir kas nuo tų parametrų priklauso. Tik filmuojant su moderniomis kameromis visos tos žinios nereikalingos – reikia tik paspausti raudoną mygtuką ir ekranėlyje pamatyti užrašą „Record“.
Objektyvas. Židinio atstumas. Diafragma. Sausi technologiniai skaičiai. Bet kartais ir tie sausi skaičiai nostalgiškai persekioja.
Dar vienas trupinys nostalgijos, tiesiogiai susijęs su tais objektyvo parametrais.
1965-ieji, Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Filmavome kontoroje, buvusioje pieninėje, kur filmo pradžioje nušovė senį Lokį, pirmininkavusį kolūkiui.
Dabar toje pačioje pirmininko kėdėje sėdėjo Vaitkus (aktorius Donatas Banionis). Kontoroje, prie stalo, ant kurio dega žvakė, sėdi Vaitkus ir žino: rytoj Aitvaras ir jo vyrai malūne žudys brolius Lokius. Vaitkus tai žino ir nieko negali sustabdyti. Aklavietė.
Jau buvo V.Žalakevičiaus komanda „Pasiruošt!“, po kelių sekundžių jis sukomanduos „Motoras!“.
Grįžtelėjau į V.Žalakevičių: „Žvakę palieku fokuse.“ Jis linktelėjo, tartum būtų laukęs tokio pasiūlymo.
Komanda. Atsakymas: „Motoras yra.“ Veikiu, operuoju.
Vaitkus kiek pasėdėjęs atsistoja, tolsta nuo kameros ir tirpdamas kontoros prieblandoje nusikryžiuoja prie pilkos sienos. Ant stalo žiba žvakė.
Filmas pasiekė ekranus. Jei koks nors spaudos organas, rašydamas apie tuo metu demonstruojamus filmus, straipsnius papuošdavo nuotraukomis, iliustracijų tarpe būtinai būdavo tas kadras.
Jis, tas kadras, savo povaizde (šį kinotyros terminą sugalvojau ką tik sukinematografinęs literatūrinį „potekstė“) savotiškai įprasmino ne tik filmo tęsinį, bet ir tai, ką žiūrovai jau matė.
Viskas, beveik viskas, labai paprasta: objektyvo židinio atstumas – 50 mm, diafragma – 2,8 2/3, nustačius optinį ryškumą 1,70 mm atstumu. Tada ir žvakė, ir Vaitkus bus ryškūs 3 sekundės ligi komandos „Motoras“.
Kai Vaitkus pajuda sienos link, tai yra tolyn nuo nustatyto ryškumo taško, jo siluetas ima tirpti.
O kuo galėčiau prisidėti?
Labai noriu gyventi teisinėje valstybėje. Ne tokioje, kuri skelbiasi esanti teisine, o tikrai yra TEISINĖ. Visi jos piliečiai, nepriklausomai, kas bebūtų – turtuoliai, vargšai, verslininkai, amatininkai, menininkai, tarnautojai, piliečiai be nuolatinės gyvenamosios vietos, žodžiu, visi visi lygūs ir atsakingi prieš įstatymą. Net jei tas įstatymas su spragom, net jei jis labai rūstus. Dura lex, sed lex!
Bet ką galėčiau padaryti, kad bent per sprindį priartinčiau ją, tą teisinę valstybę? Vogt neišmokau, kyšių niekas nesiūlo, sukčiaut nemėginau, bet nesitikiu, kad pavyktų. Taigi šiose srityse nepavojingas. O kuo galėčiau prisidėti?
Galiu nevaikščioti pievelėse išmindytais takais, nors jie jau senai suminti į akmenį, galiu nerūkyti kontrabandinių cigarečių, galiu nemeluoti, nešmeižti artimųjų (ir tolimųjų taip pat), išrūšiuoti šiukšles, žodžiu, nors ir labai smulkiais darbeliais galiu prisidėti prie tos išsvajotos valstybės kūrimo.
Ir dar. Mes, judančio vaizdo autoriai, galėtume nenusileisti ligi tokio lygio, kuris tenkina labai jau neišrankų žiūrovą. Pakelti reikalavimų kartelę, bent truputį. Gal laikui bėgant ir žiūrovai pareikalaus daugiau.
