Kovo 11-osios rytą kaunietis Vincas Ruseckas skubės atsikelti kuo anksčiau. Vyras atsakingas, kad prie jo daugiabučio suplevėsuotų vėliava.
Kaune, Kovo 11-osios gatvėje, esantis 43 numeriu pažymėtas penkiaaukštis – išskirtinis. Jo gyventojai suolus prie namo, laiptines, net pašto dėžes dar nuo sovietmečio dažo Lietuvos trispalvės spalvomis.
Bendruomenė savo namo kieme švenčia valstybines šventes. Gyventojai ypač atsakingai ruošiasi 25-osioms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms.
Savita vieno namo istorija ir jo žmonių gyvenimo būdas tapo net žinomo menininko įkvėpimu. Apie patriotišką Kauno bendruomenę gegužę sužinos tarptautinės Venecijos (Italija) bienalės lankytojai.
Išsiskiria iš kitų namų
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje besikuriančiame Dainavos mikrorajone vienai gatvei buvo suteiktas Ramybės pavadinimas. 1970 metais jis buvo pakeistas į sovietų ideologizuotą LTSR 25-mečio. Atkūrus Nepriklausomybę gatvei suteiktas Kovo 11-osios vardas.
Dabar ši judri gatvė aplipdyta daugybės namų. Dauguma jų pilki ir labai panašūs į daugiabučius kituose miesto miegamuosiuose rajonuose. Tačiau eidami pro vieną penkių aukštų blokinį namą praeiviai dažniausiai stabteli: daugiabučio aplinka primena Lietuvos vėliavą.
Suolai ir gėlynus supančios dekoratyvinės tvorelės nudažytos geltonai ir raudonai. Žolynai po langais apvedžioti žaliais apvadais. Užsukantys į namo laiptines stebisi, kad ir jų sienos bei grindys yra tų pačių spalvų. Trispalves primena net pašto dėžutės.
Patriotinę temą papildo ir namo kieme pastatytas medinis kryžius, ant kurio – linkėjimas ramybės jums ir jūsų namams. Greta jo įrengti ir du stulpai vėliavoms pakelti.
Taip savo namų aplinka jau 50 metų rūpinasi daugiabučio senbuviai, įkūrę bendriją „Ramybė“.
Aplinką ėmė tvarkyti patys
Namo gyventoja Liucija Zdanevičienė prisiminė, kad kai įsikėlė į naujutėlaitį būstą, Dainavos mikrorajonas tik kūrėsi. 1965 metais tuometinėje Ramybės gatvėje buvo pastatyti tik keli nauji blokiniai daugiabučiai.
„Į namus klampodavome per purvynus. Aplink vyko statybos. Kad mažiau purvo prineštume į butus, kieme vietoj šaligatvių buvome pasikloję lentas“, – prisiminė daugiabučio senbuvė.
Moteris pasakojo, kad iki artimiausios viešojo transporto stotelės taip pat tekdavo paėjėti gerą atkarpą, apsipirkti važiuodavo į miesto centrą, nes aplink parduotuvių nebuvo.
Tačiau kaimynai iš karto susibičiuliavo, tapo bendruomene. Visi drauge ėmė tvarkyti namo aplinką, sodinti medžius, krūmus, gėles, sėti ir prižiūrėti žolynus.
„Du kartus per metus organizuodavome ir dideles talkas.
Jų metu pasigaminome ir pasistatėme suolus, juos ir kitą lauko įrangą nudažėme trimis tautinėmis spalvomis.
Visi buvo entuziastingi ir darbštūs kaip skruzdės“, – pasakojo namo gyventojų daugiabučio siela vadinamas V.Ruseckas.
Siekė gyventi kaip anksčiau
Dabartinis namo bendrijos pirmininkas Arvydas Kvietkus sakė, kad šis daugiabutis buvo vienas pirmųjų eksperimentinių namų, statytų iš blokų. Jame buvo įrengti kooperatiniai butai.
Įmokėję pirmuosius įnašus, žmonės galėjo įgyti teisę į jų nuosavybę ir, ilgus metus mokėję už būstus, tapo jų savininkais.
„Daugiausia čia atsikraustė gyventi iš įvairių miestelių ir kaimų kilę žmonės. Dažniausiai tai buvo kompensacijas už sovietų valdžios nusavintus namus ir jų žemę, kurioje kūrėsi kolūkiai, gavę lietuviai. Todėl jie ir gyvendami daugiabutyje norėjo tvarkytis kaip nuosavo namo kieme“, – svarstė A.Kvietkus.
Suvienijo tremtinių dalia
Tautinės spalvos atsirado taip pat neatsitiktinai. Daugelis namo gyventojų ar jų tėvų buvo tremtiniai ar už Lietuvos nepriklausomybę kovoję savanoriai.
L.Zdanevičienė pasakojo, kad ji yra tremtinio duktė. Jos tėvas Ignas Tamošaitis buvo Lietuvos savanoris, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Kita namo gyventoja Ona Staugaitienė prisiminė savo gyvenimo ir meilės istoriją. Su būsimu vyru Albinu Staugaičiu jie susipažino dar gyvendami Lietuvoje. Tačiau sovietai abu juos apkaltino politikavimu, nuteisė kaip politinius kalinius ir ištrėmė.
„Tada Albinas dar spėjo pasakyti, kad mums verta pagalvoti, ar norėtume gyventi drauge. Tačiau tik po 7 metų tremties išėjusi į laisvę jį susiradau. Tada Sibire ir susituokėme. Vėliau grįžome į Lietuvą. Labai džiaugėmės, kai apsigyvenome šiame name“, – pasakojo moteris.
Minėjo draudžiamas šventes
Namo gyventojai teigė, kad juos vienijo panašūs likimai – sovietų suimti ir ištremti artimieji, savo namų netektis. Todėl meilė Lietuvai ir svajonės apie šalies nepriklausomybę jiems buvo ne skambūs žodžiai, o gyvenimo dalis.
Įsikūrę daugiabutyje ir kauniečiais tapę gyventojai nė neabejojo, kokiomis spalvomis dažyti suolus, laiptines.
„Nors buvo gilus sovietmetis, visą tą laiką kiekvieną pavasarį naudojome tik geltoną, žalią ir raudoną spalvas. Patys nieko nebijojome. Kiti, matyt, nedrįso įskųsti. Tik ateidavo pasižiūrėti, ar niekas namo aplinkos neperdažė“, – sakė V.Ruseckas.
Gyventojai slapta švęsdavo sovietmečiu draustas Kūčias, Kalėdas, Velykas, Vėlines ir Vasario 16-ąją.
„Rūsyje buvome įsirengę nedidelę patalpą, kur rinkdavomės, arba kaimynai eidavo vieni pas kitus“, – pasakojo A.Kvietkus.
Kryžių užsakė kaimynai
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gyventojai kieme pasistatė du stulpus vėliavoms iškelti. Per šventes ant jų plevėsuoja trispalvė ir Kauno miesto vėliavos.
Jas keliantis V.Ruseckas sakė, kad vėliavos plazda ir kai nepriklausomybės atkūrimą švenčia kaimynės Latvija bei Estija.
Prieš 20 metų kieme buvo pastatytas ir kryžius. Jį išdrožė statybininkas ir ilgametis namo bendrijos pirmininkas A.Staugaitis.
Jo žmona O.Staugaitienė pasakojo, kad sukurti kryžių ar koplytstulpį paprašė patys kaimynai.
„Vyras yra išdrožęs kelias dešimtis kryžių. Jie pastatyti įvairiose Lietuvos miestuose. Kaimynai sakė: visur tavo darbų yra, o savo kiemo nepapuoši“, – prisiminė moteris.
Taip namo rūsyje įrengtose nedidelėse dirbtuvėse A.Staugaitis ir sukūrė kryžių, ant kurio – linkėjimas ramybės.
Jaunimui svarbiau mašinos
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę „Ramybės“ bendrijos nariai drąsiai pradėjo minėti valstybines šventes.
Didžiausia – Žolinės. Tada būna šilta ir gyventojai į kiemą išsineša stalus ir kėdes. Moterys gamina maistą. Gyventojai linksminasi ir dainuoja liaudiškas dainas iki paryčių.
Pastaraisiais metais bendruomenės nariai į šventę kviečia pažįstamus saviveiklos kolektyvus. Renginiuose lankosi ir tremtiniai bei šauliai iš įvairių miesto rajonų.
Kovo 11-oji – išskirtinė šventė. Žmonės renkasi prie iškeltų vėliavų, sveikina vieni kitus, paskui svečiuojasi pas kaimynus.
„Kartos keičiasi. Tačiau dalis jaunimo palaiko mūsų tradicijas“, – sakė namo bendrijos pirmininkas.
Bet O.Staugaitienė ir L.Zdanevičienė prasitarė, kad kai kurie jauni kaimynai norėtų, jog kryžius ir stovai vėliavoms būtų perkelti į kitą namo pusę.
„Jaunimas nori, kad po langais ne švęstume, o jie galėtų statyti automobilius. Tačiau juk ne automobiliai svarbiausia“, – sakė kaunietės.
Šventė išradingai
Kauno rajone esančios Vilkijos žemės ūkio mokyklos bendruomenė išradingai mini valstybines šventes. Valstybės atkūrimo dieną šiemet ji dalyvavo akcijoje „Vasario 16-ąją švęsk išradingai“.
Mokyklos bendruomenė surengė pilietinę akciją „Vienybės vėliavos kelias“. Jos metu 200 metrų ilgio Lietuvos vėliava buvo nešama Vilkijos gatvėmis.
Ją nešė mokyklos auklėtiniai ir pedagogai, lopšelio-darželio „Daigelis“ vaikai, Vilkijos miestelio ir apylinkinių vietų gyventojai. Vėliau vėliava jie apjuosė Vilkijos šv. Jurgio bažnyčią.
Išradingą Kauno rajono bendruomenės akciją kaip originalų ir prasmingą veiksmą įvertino prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Namo gyventojų tradicijos – kūriniuose
Menininkas
„Šiame name užaugau ir aš. Nors jis nepaženklintas jokiomis memorialinėmis lentomis, tačiau penkiaaukštis vertas pasakojimo, kuris taptų bendruomenės gyvenimo įamžinimo paminklu. Tai vienos mažos socialinės grupės gyvenimo būdo pavyzdys autoritarinio režimo sąlygomis.
Aplinkinių valdiškų namų ir bendrabučių gyventojai savo aplinką tvarkydavo tik priverstinių „lenininių" talkų metu. Kooperatyvo „Ramybė“ gyventojai savo aplinką ėmė tvarkyti sąmoningai. Ilgainiui jo aplinka ir pati bendruomenė tapo išskirtinė.
Sovietinis režimas, nuvertindamas ir naikindamas nepriklausomos Lietuvos paveldą, provokavo tam tikrą tautinį patriotizmą.
Dabar, pasikeitus politinei, ekonominei situacijai, vargu ar atsiranda tokių patriotinių pavyzdžių. Manau, kad dabartinės bendruomenės turėtų išsiskirti, jei ne tautiškumu, tai kitomis savitomis tradicijomis.
Viskas prasideda nuo kiemo, kuriame augi ir gyveni.
Jei jo gyventojai turi tradicijas, atsiranda ir stipri bendruomenė.
Man gyvenimas patriotiškų žmonių apsuptyje padarė įtaką. Penkiaaukščio istorija ir bendruomenė paskatino sukurti meno instaliaciją „Ramybė“. Ji pernai pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir Talino meno muziejuje.
Šiemet atstovausiu Lietuvai tarptautinėje Venecijos bienalėje. Ten pristatysiu darbą „Muziejus“. Jame panaudojau dalį projekto „Ramybė“ medžiagos, pasakojančios kauniečių ir lietuvių patriotų istoriją.“
