Dabar mąstau, kad tikriausiai tėvukas ne visai pro šalį prašovė. Artėja antrasis rinkimų turas, o man dar niekada nebuvo mažesnio noro eiti balsuoti.
Per tas dienas Lietuva buvo apipilta neįtikėtinais kiekiais drumzlino vandens kaip praeivis, kurį nuo galvos iki kojų aptaško pravažiuojantis automobilis, smagiai skutantis per balą. Planais, atrodo, niekas nebetiki, o jokių vizijų kaip ir neturi.
Todėl kampanija nuslydo į beviltišką klampynę, kur visi laksto su dumblo kibirais, taiko oponentams į marmūzę, švarūs išeiti nesitiki, tik viliasi, kad kitas kandidatas bus dar purvinesnis.
Tada pavargęs rinkėjas numos ranka ir balsuos galbūt už tą, prie kurio truputį mažiau prilipo.
„Vagis“, „aferistas“, „milicininkas“, „maišyti vaikai“. Tetrūksta plakatų apie oponentus pripaišytomis krauju pasruvusiomis šėtono akimis, kaip kitados Britanijoje.
Greitai užaugo ir nuodingos gėlytės, teikusios tiek vilties, nes visi tikėjosi, kad jos nebus nuodingos. Partijų jaunimas, kuris agituoja per socialinius tinklus, tapo savo pačių parodija.
Buvę aktyvistai ir moralios politikos atstovai degančiomis akimis pavirto kimiai lojančiomis hienomis, sužvėrėjusiais mutantais, kurie neseniai išmoko muštis ir spardo viską aplink.
Nuo senųjų politikų jie skiriasi tuo, kad turi per mažai patirties ir nesuvokia, kad ilgainiui laimi ne tas, kuris pasidaro daugiausia priešų, o tas, kuris išlaiko aplink daugiausia tokių, kurie gal ir nėra draugai, bet ir nėra suplanavę atsiskaityti už skriaudas ir niekšybes, kai tik ateis tinkamas laikas.
Jie dar nežino, kad jiems vieniems su kitais reikės dirbti daug metų, o tokioje mažoje šalyje niekas neužmirštama, net jei kartais nutylima.
Galai nematė nesusitupėjusio jaunimo. Bet juk tuo pačiu metu daugelis politikų pasileido nuo pavadžio taip, lyg tai būtų paskutiniai rinkimai jų gyvenime, todėl galima pasimėgaujant deginti tiltus ir šaudyti į visas puses viduramžių turgaus šarlatanų ir raganų medžiotojų leksiką.
Politikai jau atbaidė nemažai likusių sveiko proto rinkėjų: visi dabar varžosi dėl kvailiausio segmento, nes kuo toliau, tuo labiau tik jie ir balsuoja. Panašiai televizijos nuosekliai kas sezoną rengia vis kvailesnes programas, nes tik tokie ir žiūri.
Vaizdžiai kalbant, šokių ir dainų projektai jau per sudėtingi, beliko šuoliai į vandenį. Kitame sezone laukiu konkurso, kur dalyviai jau turės nedaryti nieko kito, tik sustoję į eilę šlapintis – kieno čiurkšlė toliau siekia, tas ir pereina į kitą etapą. Kas bus dar kitame etape, net nenoriu rašyti.
Tai kaip dabar balsuoti? Nesvarbu, kokiame mieste esate, turiu tik vieną mintį: pabandykite įsivaizduoti, kurį kandidatą matote daugiau pasiekiant, bet mažiau kalbant apie tai, kaip jam neleido: šalies valdžia, jėgų pasiskirstymas taryboje, ES direktyvos, Kalėdų Senelis, dar kas nors.
„Jis – geras vyras, bet jam neleis dirbti“ nėra gero politiko apibūdinimas. Kai namie sugenda čiaupas, jūs norite (manau) tokio meistro, kuris jį pataisytų, o ne tokio, kuris apsiverkęs paaiškintų, kad būtų pataisęs, bet jam neleido objektyvios aplinkybės.
Vienintelis geras atsakymas šiai urvinio lygio kampanijai yra balsavimas ne už didžiausią kankinį, o už stipriausią kandidatą. Pasižiūrėjus aplink laimėti nenusipelno nė vienas (būtent tai ir norėjo pasakyti tas diedukas, kai bumbėjo, esą nėra už ką balsuoti).
Čia kaip pasirinkimas iš pusiau legalių taksi vairuotojų stotelėje: vienas apšepęs, kitas nesiprausęs, trečio automobilio vairas apvilktas pūkuotu kailiu, iš ketvirto automobilio visu garsumu groja „Ruskoje radio“. Nė vienas į draugus netinka.
Tada atsidusus tenka rinktis tokį, kuris atrodo kaip turintis daugiausia šansų nuvežti iki kelionės tikslo nesudaužęs automobilio ir nepristigęs degalų. Ne kažin kas, bet šį kartą yra taip.