Perspėjimas apie nedorėlius darbdavius yra ir po skelbimu apie darbą karvių fermoje Švedijoje, už kurio buvo užkibusi ne viena lietuvių šeima. Mat švediškoje karvių fermoje dirbę lietuviai apsigavo – dirbę alinamą darbą, ne tik negavo žadėto atlygio, bet dar ir buvo apkaltinti nebūtais dalykais.
Apie darbo užsienyje ypatumus papasakojo į lrytas.lt redakciją besikreipusios moterys. Jos nenorėjo atskleisti savo pavardžių, nes Švedijos ūkyje dirbo ne tik jos, bet ir kiti šeimos nariai.
„Kalbinau ir dar vieną moterį papasakoti apie tą fermą, bet ji atsisakė, nes augina mažą vaiką. Nežinau, kaip tai vertinti, gal žmonės bijo?“ – sakė prieš neseniai iš Švedijos grįžusi Ramunė. Trijų vaikų motina su draugu Švedijoje dirbo mažiau nei mėnesį, jie nebuvo įdarbinti legaliai.
Greitai neįtiko
Kaip pasakojo Ramunė, nors turėjo dirbti pagal įtemptą grafiką, iš pradžių viskas sekėsi gerai. Tai reiškia, kad per 4 valandas reikia spėti pamelžti kelis šimtus karvių. Darbininkės nespėdavo greitai apsisukti, nes, karvėms pailsėjus, gyvuliai būdavo varomi dar sykį melžti.
Greitai ūkio šeimininkai pradėjo priekaištauti, kad pieno tyrimai blogi: „Tiesiog mačiau, kad kabinėjasi prie mano darbo. Keista, kad dirbi gerai, o vieną dieną – jau ne. Man buvo pasakyta, kad manęs nebereikia, todėl kitą dieną galiu nebeiti į darbą. Pinigų nesumokėjo.“
Ramunės draugas darbavosi toliau, tik be veiklos likusiai moteriai kilo pagrįstų įtarimų. Fermos darbuotojai yra apgyvendami ūkyje esančiuose namuose – viskas yra viename komplekse. Ji pastebėjo, kad gyvenamojo namo pašto dėžutė pilna laiškų, kurie skirti žmonėms su lietuviškomis pavardėmis. Ramunei tai pasirodė keista. Ji paklausė kartu fermoje dirbusios lietuvės, kodėl tiek tautiečių savo adresą nurodę Švedijos ūkio pastate.
Kiek lietuvių dirbo ūkyje?
„Moteris, kuri dirbdavo su atvykstančiomis lietuvių šeimomis, puikiai žinojo, kas čia vyksta. Ji tik nusišaipė – žmonės atvažiuoja ir „nežino, kur atsiranda“. Esą mano, kad „patampys karvę už uodegos, ir pienas pats bėgs“. Keistai ji kalbėjo, nes tuomet pasidarė įdomu, kiek darbuotojų pasikeičia per metus šiame ūkyje“, – pasakojo Ramunė.
Ji nusprendė kuo greičiau važiuoti atgal į Lietuvą. Tuomet iš fermos šeimininko pora pareikalavo sumokėti pinigus ir nuvežti juos prie kelto prieplaukos.
„Pradėjome reikalauti atlygio ir pasakėme, kad važiuosime namo. Šeimininkas sureagavo audringai, sulaukėme grasinimų. Anglų kalbos gerai nesuprantu, bet iš pakelto tono ir keiksmažodžių supranti, ką nori pasakyti“, – sakė moteris.
Tuomet kelias žinutes anglų kalba ūkio savininkams parašė moters giminaičiai iš Lietuvos: „Jie pamatė, kad esame ne vieni, ir galiausiai mus nuvežė prie kelto. Ten irgi buvo įdomu – vidury nakties paliko laukti kelto prieplaukoje, nors keltas turėjo būti tik kitą dieną. Kad nesušaltume, patraukėme į mišką, iš antklodžių pasidarėme kažką panašaus į palapinę.“
Kai jau buvo kelte pakeliui į Lietuvą, Ramunę pasiekė žinutė iš fermos savininkų – esą ji policijai pranešė apie ūkyje prievarta laikomus žmones: „Iš viso abejoju, ar policija buvo pasirodžiusi. Visiems artimiesiems prigrasiau, kad niekas neskambintų į policiją prieš mums grįžtant namo.“
Ramunei darbdaviai nesumokėjo ir tuomet, kai ji jau buvo grįžusi į Lietuvą.
Karvės – luošos
Liubovė, kuri taip pat dirbo karvių ūkyje, į Švediją važiavo du kartus. Pirmą kartą ji kartu su sutuoktiniu dirbo pusmetį. Jau grįžus į Lietuvą fermos savininkai pakvietė vėl pasidarbuoti. Tiesa, šeimininkai jau patys buvo pamiršę, kad Liubovės vyras, kaip ir Ramunė, dirbo „blogai“.
„Buvome ir Anglijoje padirbėję, bet fermoje siūlė geresnį uždarbį, todėl vėl nuvažiavome. Iš pradžių nesupratau, kad vienai šeimai atidirbus, pasamdoma kita, kuri nieko nežino apie jų darbo metodus. Kai jau nori tave išmesti, pradeda lįsti, kabinėtis, šeimininkui būdavo pykčio priepuoliai, kai nuo rėkimo net paraudonuodavo. Bet aš jau buvau jį tokį mačiusi, todėl nebijojau“, – pasakojo Liubovė.
Ji atkreipė dėmesį į tai, kad karvės fermoje buvo labai sužalotos. Kai kurioms karvėms būdavo sužaloti ar iš viso trūkdavo spenių, tešmenys buvo žaizdoti.
„Kai kurios karvės ant trijų kojų šliaužė, vos paeidavo. Vieną kartą atsivedžiau šeimininką ir parodžiau, kad karvei iš spenio kartu su pienu bėga kraujas. Jis pasakė, kad nieko tokio“, – nelinksmai pasakojo Liubovė.
Moteris dar liko kalta, nes fermos šeimininkai nusprendė, kad infekciją karvei nevalyvu darbu užnešė Liubovė. Ji ir anksčiau yra dirbusi melžėja, todėl melždama karves visuomet išplaudavo kibirą, nuplaudavo karvės tešmenį.
Apkaltino sulaužius grindis
„Aš matydavau, kad kiti iš viso neplaudavo karvių. Aš taip dirbti negalėjau. Pavyzdžiui, kai patikrinti atvažiavo veterinarė, pirmą sykį pamačiau, kad šeimininkai plautų pieno bakelius. Jeigu žmogų įspėji, tai jis susitvarkys, ar ne?“ – klausė moteris.
Ji pastebėjo ir tai, kad karvėms būdavo leidžiami vaistai: „Bet to daryti negalima. Juk atvažiavus specialistams tikrinti, matydavo, kaip vaistus slepia po skudurais.“
Praėjus trims mėnesiams lietuvė kartu su artimaisiais nusprendė grįžti, tačiau parvažiavus atgal į Lietuvą darbdaviai nepervedė žadėto uždarbio. Parašius kelias žinutes jie pareiškė, kad pensinio amžiaus Liuba su sutuoktiniu ir žentu sulaužė namo, kuriame gyveno, grindis.
„Kai parašėme, kad kreipsimės į policiją, persiuntė pusę pinigų. Nors už grindis išskaičiavo 3 tūkst. kronų, dar papildomo tūkstančio pasigedau už paskutines dirbtas dienas. Kai pareikalavome kitos dalies pinigų, pasakėme, kad kreipsimės į advokatą, pinigai buvo pervesti tą pačią dieną.
Pataria išsiaiškinti teisinę bazę
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) specialistai dažnai girdi istorijas, kai į užsienį užsidribti nuvažiavę lietuviai būna apgauti. VDI jų teisių negina, tačiau rekomenduoja prieš važiuojant į užsienio šalį pasiruošti, išanalizuoti, kokios institucijos gina jų teises.
„Žmogui, važiuojančiam į užsienį dirbti, reikėtų pasidomėti konkrečiai tos šalies reikalavimais, o esant darbuotojo teisių pažeidimams kreiptis į šalies, kurioje dirbama, atsakingas institucijas“, – sakė VDI atstovė Gabrielė Banaitytė ir pabrėžė, kad užsienyje dirbančių asmenų konsultavimas kitos šalies darbo teisės klausimais nėra VDI kompetencija.
„Kad darbo santykiai būtų sklandūs ir užtikrintų abiejų šalių teisėtus lūkesčius, jie turi būti oficialūs. Be to, kiekvienu atveju reikia itin atidžiai domėtis pateikiamų pasirašyti dokumentų turiniu, nes, pasirašius dokumentus, iš jų kyla šalių teisės ir pareigos, kurių reikės laikytis ateityje“, – sakė G.Banaitytė.
