Išbandymų laisve dvidešimtpenkmetis

Kritikuodamas Platono anapusinę Gėrio sampratą, Aristotelis gėrį susieja ar net sutapatina su kasdieninėje žmogaus veikloje iškylančiais tikslais. Ko žmogus realiai siekia kaip jam vertingo dalyko, tai esą ir yra to žmogaus gėris.

Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

Mar 12, 2015, 9:43 AM, atnaujinta Jan 10, 2018, 9:08 PM

Tačiau žmonių tikslai gali būti įvairūs, vieni iš jų, be visa ko kito, yra aukštesni, kiti – žemesni. Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės.

Nesunku pastebėti, kad pinigai yra tobulai išgryninta priemonė, kuri tik kraštutinės patologijos atveju gali tapti tikslu savaime. Kita vertus, toks savaime vertingas dalykas kaip sveikata, kaip atrodo, vis tik nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, nes numirti sveikam – nedidelė privilegija. Taigi ir sveikata kaip tikslas savaime yra tik priemonė aukštesnių gyvenimo tikslų atžvilgiu.

Suprantama, kad tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis be galo, ją esą turi užbaigti toks galutinis tikslas, kurio siekiama ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, o dėl jo paties. Toks galutinis tikslas ir yra aukščiausiasis gėris. Bet kas tai yra dalykine to žodžio reikšme, kalbant daug konkrečiau, bandant parodyti pirštu į atsidengiantį reiškinį, ko žmogus siekia įsisąmonintu ar mažiau įsisąmonintu pavidalu kaip galutinio savo gyvenimo tikslo, kuriam yra pajungti visi kiti tikslai?

Į šį klausimą visai neseniai seminarinio užsiėmimo metu viena guvi studentė atsakė, kad tai yra laisvė. Kai įsiplieskusioje diskusijoje bandžiau bent iš dalies suabejoti tokio atsakymo galutiniu teisingumu, susilaukiau jaunatviškai atkištų ragų, užsispyrimo bet kokiomis aplinkybėmis apginti savo nuomonę. Viena vertus, nėra baisu mirti užbadytam jaunatviško maksimalizmo ragų, o, kita vertus, kalbant daug rimčiau, širdis džiaugėsi, kad vis dažniau jauni žmonės laisvę supranta ne kaip tolimą pažadą ar užkeikimą, bet kaip įasmenintą savo gyvenimo čia ir dabar pagrindą.

Žinia, laisvė turi daugybę veidų. Laisvė suprantama kaip politinė šalies nepriklausomybė, kurios dvidešimtpenkmetį švenčiame, kaip demokratinė visuomenės tvarka, užtikrinanti žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisves, galop kaip ūkininkavimo laisvė, laisvoji rinka, o štai I. Kanto filosofijoje laisvės galimybė, be visa ko kito, yra susiejama su moralės sfera, būtent moralė čia apibrėžiama kaip giliausias laisvės vykdymas.

Kaip matome, visais paminėtais atvejais laisvės duotybė yra susiejama su išaugusios atsakomybės našta, taigi laisvės problemiškumas visų pirma suprantamas taip, kad laisva laikoma būtybė pati atsako už savo pasirinkimus ir blogį pasaulyje.

Kitas laisvės probleminis momentas, kad išlaisvinta arba, kitaip tariant, emancipuota žmogaus prigimtis atsiskleidžia labai prieštaringais, ne visados vien tik džiuginančiais pavidalais, panašiai kaip pavasarį nutirpus sniegui pasimato ne tik į šviesą ir šilumą besistiebiančios gėlytės, bet ir per visą plotą išsibarsčiusios šiukšlės.

Pasak Aristotelio, galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, kurio žmogus siekia ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, o dėl jo savipakankamumo, yra laimė, gr. eudaimonia.

Kas be ko, laimę žmonės įsivaizduoja skirtingai (I.Kantas yra sakęs, kad laimė yra būtent vaizduotės, o ne proto idealas), tačiau pats Aristotelis ją supranta (toliau ne tiek cituojant filosofą, kiek nurodant jo mintijimo kryptį) kaip nuolatinę veiklą, leidžiančią įgyvendinti pašaukimą, realizuoti savo talentą ir sugebėjimus, atrasti prigimtinę vietą kosmoso hierarchijoje, taigi, mūsų žodžiais tariant, laimingas yra tas, kuris sėkmingai realizavo savo profesines ambicijas, sėdi savo rogėse, užima sau tinkamą vietą po saule. Tokiu atveju laisvė iš tiesų yra suprantama kaip priemonė žmogaus prigimties optimizavimui, o nelaisvė paprastai vertinama kaip kraštutinai nepalanki terpė žmogaus kūrybiškumo raiškai.

Taigi laisvė gali būti traktuojama kaip aukščiausioji vertybė, tačiau, sekant Aristotelio mąstymo linija, tikslų – priemonių hierarchijoje laisvė kaip tikslas savaime vis tik nėra tas galutinis tikslas, kurio privalėtume siekti dėl jo paties. Tačiau, grįžtant į mūsų istorinį laikmetį, labai natūraliai kyla klausimas – ar sėkminga karjera sovietinės okupacijos metais, taigi prigimtinių galių išplėtojimas nelaisvės sąlygomis yra nekvestionuojamas išsipildžiusios laimės pavyzdys.

Gal iš tiesų yra taip, kad anksčiau minėta naivi studentė, vedama neartikuliuojamos intuicijos, dar pernelyg jauna, kad pateiktų kokius nors vertus dėmesio argumentus, vis tik aptartu atveju yra labiau teisi nei argumentacijos genijus Aristotelis. Leiskite ir man šia proga pasisakyti tuo pačiu klausimu, kaip sakoma, laisva maniera, apšokant Aristotelį, liudijant teoriškai neįcentrintos, taigi netvarkingos intuicijos raišką.

Nepretenduoju tapti jokiu pavyzdžiu, esu labai netobulas, suvarpytas klaidų ir nuodėmių, tačiau pats sau esu įdomus bent tuo, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį, kai keliauti po pasaulį yra visos sąlygos, iš Lietuvos buvau išvykęs tik vieną kartą, bendradarbių paragintas prisidėdamas prie ekskursijos į Lenkijos Suvalkus, o kitais kartais atsisakydamas net labiausiai gundančių pasiūlymų išmaišyti Europą arba net paviešėti savaitę Paryžiuje. Kodėl šitaip? Ogi, regis, dėl to, kad man laisva Lietuva tiesiog kvepia taip neįtikėtinai skaniai, kad negaliu net trumpam atsijunkyti nuo tokio kvapnumo.

Prie ruso smirdėjo visi pašaliai (tai kaskart primena V.Putinas, iš toli grasindamas paskandinti išvietėse), dabar laisvoje šalyje negaliu atsikvėpuoti, vis giliau įkvėpdamas stebuklingai kvapnų tėviškės orą į kunkuliuojančius plaučius.

Galimas daiktas, toks kvapnus laisvės oras yra didesnis gėris nei kūrybos sėkmė ar net meilė, nes visos karjeros aukštumos nelaisvės sąlygomis persisunkia smarve, o vergo sėkla iš anksto yra pašvinkusi.

Laisvė yra išbandymas dar ir todėl, kad laisvoje demokratinėje visuomenėje kiekviena atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentas?

Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia pavojų šaliai. Jeigu tai būtų tikra panacėja arba kažkas panašaus į technologinį sprendimą su didesnio ar mažesnio laipsnio tikėtinumu išsaugoti taiką, būtų galima sutikti, kad visi dabar privalome visą laiką vaikščioti ant pirštų galiukų, stengiantis nepažadinti žmogėdros meškos.

Tačiau kažin ar ir patys didžiausi nuolankaus kalbėjimo ir pataikūniško elgesio šalininkai tebemano, kad pasilabinimu butų galima atsipirkti nuo išėjusios į karo kelią imperinės pabaisos, regis, tuo jau nebeįtikinsite net naiviausios kaimo močiutės.

Istorinė patirtis byloja, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Todėl ypač liūdina ir neramina demoralizuojantys pasišaipymas iš žmonių ryžto nesitaikstyti su aukos padėtimi.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nėra nieko gėdingo, jeigu žmogus viešai deklaruoja savo ryžtą ir drąsa ginti namus bei šalį, geriau gėdytųsi tie, kurie savo kailį viliasi išsaugoti tikėdamiesi pergudrauti likimą. Kad žmogaus ryžtas ir drąsa neatrodyti pernelyg deklaratyviu užmoju, vadinkime tai, jeigu norite, baime bijoti. Čia išryškėja keli komiški pasažai, prasimuša į paviršių suklastotos ambicijos. Kartais mėgstama paporinti, kad esą tie rėksmingieji yra tuščiai barškančios puodynės, taigi neva tokio prigimimo ponai, kurie ištikus tikrai bėdai pirmieji lėktų į krūmus.

Žinia, tuščia statinė barška garsiausiai. Drauge leidžiama nesunkiai suprasti, kad esą tie, kurie ragina dabar pasislėpus pratylėti po šluota, kilus neišgalvotam, bet tikram pavojui išlįstų iš buvusios slėptuvės ir parodytų savo tikrai kietą tylenio charakterį. Tačiau, kaip atrodo, iš po šluotos niekas niekados taip ir neišlys, nes nieko tenai ir neliko, išskyrus sušluotas į kampą nudėvėtas kaukes. Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas. Taigi laisvė neleidžia sėdėti susidėjus rankas, didžiausias laisvės išbandymas – niekados nenuleisti rankų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.