Nutarime skelbiama, kad sustabdoma KGB padalinio Lietuvoje
veikla ir steigiama atkurtos nepriklausomos šalies saugumo tarnyba, o
jos vadovu skiriamas M.Laurinkus.
Tai buvo pirmoji vėl laisvos Lietuvos oficialiai įsteigta (kas įsteigta,
kas atkurta, korektiškai sutvarkyta vėliau) slaptoji tarnyba. Kitos,
turinčios slaptoms tarnyboms būdingų darbo bruožų, buvo arba
reorganizuojamos, arba kūrėsi kiek vėliau.
Pavyzdžiui, Žvalgybos
skyrius Krašto apsaugos departamente atsirado balandį, o Aukščiausiosios
Tarybos apsaugos skyriaus laikini nuostatai patvirtinti birželį.
Pastaroji tarnyba, kuriai vadovavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
A.Skučas, aktyvus, išradingas ir savo politinių pažiūrų nedangstantis
žmogus, iš visų analogiškų struktūrų sulaukė bene daugiausia
žiniasklaidos dėmesio.
Nors šio skyriaus funkcijos buvo gana aiškios:
parlamento vadovybės, deputatų ir parlamento svečių apsauga, neskelbtinų
dokumentų slaptumo užtikrinimas, ryšių sistemos saugumas, leidimų į
parlamentą sistema ir parlamentui priklausančių pastatų apsauga.
Tačiau ir vykdant šias gana siauras funkcijas buvo susiduriama su
žvalgybinio pobūdžio informacija, kuri, pasiekusi žiniasklaidą,
pavirsdavo įvairiausiomis sąmokslo teorijomis.
1991 m. sausio 13-ąją sovietų surengto valstybinio perversmo metu ginant
Aukščiausiąją Tarybą jos Apsaugos skyrius suvaidino vieną ryškiausių
vaidmenų.
Krašto apsaugos sistemoje karinė žvalgyba ir kontržvalgyba kūrėsi
permainingai, nevengiant pastangų tarnybą politizuoti, tačiau iki šių
dienų, skirtingai nuo kitų, ji išliko pati slapčiausia.
Kuriantis slaptosioms tarnyboms egzistavo dar viena svarbi aplinkybė:
nors politiškai ir paskelbtas esantis už Lietuvos įstatymų ribų, KGB, o
drauge su juo okupacinės kariuomenės žvalgyba, dirbo fiziškai keli
šimtai metrų nuo Atkuriamojo Seimo pastato ir visai greta Ministrų
Tarybos, kurioje iš pradžių ir glaudėsi įkurtas atkurtas VSD.
Be politinių priežasčių, svarbi kliūtis, kuri trukdė KGB „sklandžiai“
veikti, buvo stiprėjantis ir instituciją skaldantis vidinis
nepasitikėjimas tarp darbuotojų, kurį sukėlė 1989 m. gruodžio pabaigoje
trisdešimt aštuonių KGB darbuotojų pareiškimas – noras tarnauti
atkuriamai Lietuvos valstybei.
Iki šiol šis pareiškimas įvairiai vertinamas, tačiau kelios plytos iš
KGB pamatų iškrito. Apsisprendusių pereiti į kitą barikadų pusę
KGB darbuotojų likimas buvo skirtingas.
Vieni nubausti, kai kurie
sugrįžo pas buvusius šeimininkus, tačiau daugelis ieškojo savarankiškų
kelių į naujai kuriamas Lietuvos slaptąsias tarnybas.
Lietuvos vadovų pozicija dėl pastarųjų nebuvo nuosekli: iš pradžių
palanki, vėliau, keičiantis vyriausybėms ir Seimo sudėčiai, selektyvi, o
dar vėliau – pasidalijusi tarp dviejų politinių krypčių, kairės ir
dešinės.
Nevienodą požiūrį į „buvusius“ formavo ne vien istorija, moralinės
priežastys, bet ir arši politinė kova, taip pat baimė dėl buvusių KGB
darbuotojų turimos informacijos.
Ir ta baimė buvo pagrįsta –
perėjusieji žinojo, kad negalima ateiti tuščiomis rankomis. Tie buvę
KGB darbuotojai, kurie vėliau dirbo VSD, Sausio 13-osios įvykių metu
stovėjo su ginklu rankose prie Vyriausybės pastato langų pasiruošę
priešintis perversmininkų atakai.
VSD įkūrimas buvo politinis žingsnis, kuris atsispindi ir nutarime,
reiškiantis, jog nauja slaptoji tarnyba savo veiklą pradeda nuo nulio.
Atidžiai studijavau A.Gehleno, karo metais buvusio Rytų fronto Žvalgybos
skyriaus vadovo, po to perėjusio pas amerikiečius, o vėliau kūrusio
Vokietijos Federacinės Respublikos žvalgybos tarnybą, patirtį, taip pat
A.Dulleso, Centrinės žvalgybos valdybos pradininko, samprotavimus.
Dėl VSD reikalingumo, funkcijų ir darbo pobūdžio nei Atkuriamajame
Seime, nei viešojoje erdvėje diskusijų nebuvo. Tik ano meto
Vyriausybėje šiuo klausimu buvo surengti du uždari posėdžiai, bet jų
protokolai neišliko. Tada buvo aptartos pavadinimo ir darbo apimties
temos.
Abejojau, ar reikalingas pavadinime žodis „saugumas“, kuris okupaciją ir
represijas patyrusiems žmonėms turėjo aiškiai negatyvią reikšmę. Buvo
nuspręsta sąjūdietiškai naiviai: žmones reikia auklėti ir pratinti prie
naujų senų žodžių prasmių.
Vėliau paaiškėjo, kad to greitai padaryti neįmanoma, – represinės
institucijos šešėlis, nors ir nepagrįstai, iki šiol velkasi lyg
pririštas akmuo prie departamento kojų.
Be to, dažnai nekreipiama
dėmesio, kad pasaulyje egzistuoja siauroji saugumo samprata, apimanti
žvalgybą ir kontržvalgybą, ir plačioji, susijusi su daugeliu valstybės
gyvenimo sričių, įskaitant visuomeninius procesus, ekonominių pagrindų
apsaugą.
Siaurąja prasme saugumas yra analitinė ir operatyvinė tarnyba, plačiąja
– teisėsaugos institucija, atliekanti operatyvinius veiksmus net
kriminalinėse bylose ir pati vykdanti ikiteisminius tyrimus.
Lietuvos žmonių sąmonėje dominuoja plačioji saugumo samprata. Ja
automatiškai vadovavosi ir uždarojo posėdžio dalyviai.
Tame pat
posėdyje taip pat buvo nuspręsta pasipriešinusius sistemai jaunus KGB
darbuotojus pasitelkti kaip konsultantus ir tik įsitikinus jų
nuoširdumu bei lojalumu spręsti tolesnį jų likimą.
Tačiau greitai geri ketinimai užsimiršo. Ačiū Dievui, kad dar pati
tarnyba nenugrimzdo istorijos verpetuose ir, ištvėrusi ne vieną
atsinaujinimo bangą, pamažu tampa modernia institucija.